fbpx

Pro langą į dangų

Dalintis:

Žvelgdamas pro savo langą ir labiau įsivaizduodamas nei matydamas, kaip šnara medžių žemėn nudrėbti tyro geltonio spalvos lapai, kažkodėl prisimenu kelerių metų senumo pasivažinėjimus po vokiškai mažlietuvišką Tauragės rajono pusę. Lauksargių geležinkelio stotį ir Oplankio dvarą. Raudonų plytų bažnyčias ir kapines. Su kur ne kur išlendančiais vos įskaitomais gotiškais užrašais ant sukniubusių geležinių kryžių. 

Žiūrėjo liūdnomis, viltį seniai palaidojusiomis akimis. Į dar vieną didlietuvį priklydėlį, kuris neatlaikęs nebylaus griuvėsių žvilgsnio atsidus ir pabėgs. Kaip ir kiti pabėgo. Kaip visa Lietuva tyliai bėga nuo šitos žemės širdperšos.

Per didelis išvarymo skausmas. Net nežinai, kas baisiau –  ar realios Oplankio griuvenos, geležinkelio stotis be traukinių ar jei būtume geresni paveldėtojai, – sutvarkyti ir išblizginti vokiškai lietuviški statiniai.

Jausdamas tą žvilgsnį išsitraukiu bičiulio A.Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“. Bėgu akimis per pradžios puslapius. Ne skaitau – klumpu ir šoku per sakinius iš čia gyvenusių žmonių kraujo ir kaulų. Tarsi bijodamas amžiams prasmegti istorijos neteisybėje:

„Visa tai iškyla iš praeities kaip iš miglos. Žmonės ir įvykiai apsupti vėjo nešamo sniego ar tyloje tvyrančio rūko. Štai motina su vaikais, einanti tiesiai į ledonešiu grumantį Nemuną, panyranti srovėje be jokios išraiškos, be jokios minties, tarsi nusiskandinti būtų paprasta ir kasdieniška. Štai motinos, keičiančios, parduodančios savo vaikus lietuvių ūkininkams už bulves,  miltus, už maistą, kad kiti vaikai išgyventų.

Štai kareiviai, girti ir besijuokiantys, šaudantys pramogai paukščius, o paskui jau žmones – taip pat linksmai ir beprasmiškai. Štai atkilėliai, kolonistai, naikinantys viską, kas dar yra likę – bažnyčias, pilis, kapines, melioracijos sistemas, ganyklų užtvaras. Štai tušti ir nykūs laukai, kuriuose pasiklysta net vėjas, nerasdamas pažįstamo kelio tarp griuvėsių ir dykviečių. Štai pokario Prūsija, sutrypta, išprievartauta, sušaudyta“.

Teatleis skaitytojas už ilgą, padriką citatą. Prieš 77 metus spalio 16-ąją į Rytų Prūsiją įsiveržusios Raudonosios armijos ordos pradėjo penkerius metus trukusią tvarkingo krašto niokojimo ir darbščių žmonių žudymo bakchanaliją.

Rytoj penkioliktą kartą minėsime Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną. Po karo čia nužudyta 300 000 žmonių. Spėjama, kad 130 000 jų buvo lietuviai ar turėjo daug lietuviško kraujo. Dar 102 000 vokiečių ir lietuvninkų amžiams išvaryti iš savo kaimų ir miestelių.

Parašiau „minėsime“, bet tai tik patogi sakinio forma. Leidžianti priminti, kad yra tokia atmintina diena, ne daugiau. Kiekviena diena kaip nors atmintina. Ar gali mūsų atmintis tiek sutalpinti?

Prikelti Mažosios Lietuvos pasakojimą taip, kad jis tvinksėtų didlietuvio širdyje – bandymas kilnus, tik ar realus? Mažoji Lietuva – seniai didžiosios Lietuvos dalis. O ta, kuri už Nemuno, tai tūkstantį kartų liūdnesnė, išplėštais ir išdegintais upių, kaimų ir miestelių vardais.

Paveldėjome mažlietuvių liuteronų žemę be mažlietuvių. Viena tų didžiųjų karo žaizdų, kurios tik atrodo, kad užsitraukė. Kraujuoja. Jei tik sustoji prie senųjų kapinių, bažnyčių, vairuoji medžiais apsodintu vokišku plentu.

Lygtis ta neturi sprendimo. Lyg neįvykdytas pažadas aplankyti ir gražiai pasikalbėti su mama ir tėvu, kurio netesėjai, o jie jau mirę. O, kad būtų teisus bičiulis Alvydas, romano apie vilko vaiką Marytę tarp granata sprogstančių sakinių įdėjęs ir tą: „Viskas nutolę, tačiau nepamiršta“.

Dalintis:

About Author

Rimvydas VALATKA

Lietuvos žurnalistas, publicistas, signataras. 1992–2012 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, internetinio portalo lrytas.lt redaktorius. 2012–2015 m. laikraščio ir naujienų portalo „15 min“ vyriausiasis redaktorius. 2015–2016 m. žurnalo „Veidas“ vyriausiasis redaktorius ir direktorius. 2019 m. tapo „Tauragės kurjerio“ bendradarbiu.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą