Pro langą į dangų

Sekmadienį persijungsim atgal į žiemos laiką. Bet gali būti, kad belaukdami šv. Kalėdų šįmet turėsim mažumėlę perjungti ir mąstymą. Į laikus, kai gyvenom po okupanto padu ir visko trūko, o žodis deficitas, nors užsienietiškas, buvo populiaresnis ir už rusiškus keiksmažodžius.

Per 30 metų pamiršom ir žodį, ir būseną, kurią jis reiškė. Kiek iš tų, kurie mena tą pilką laiką, sugebėtų anūkams dorai išaiškinti, kaip galėjo būti, kad parduotuvėse nebuvo nei žieminių batų, nei džinsų, net bananų, o automobiliui nusipirkti neužtekdavo turėti maišą pinigų – dar reikėjo gauti paskyrą, kuri buvo dar didesnis deficitas.

Anūkai gali tai pamatyti savo akimis. Pasaulyje ima trūkti ne tik lustų automobiliams ir išmaniesiems telefonams. Didžiąją Britaniją ką tik ištiko benzino ir dyzelino deficitas. Po Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES ją ištiko vairuotojų iš Rytų Europos deficitas. Benzino tiesiog nebebuvo kam atvežti iki degalinių.

Degalų deficito padaužyti britai panašėja į mus, prieš 31 metus laksčiusius po krautuves ne su tikslu ką nors pirkti, o tykančius, kad gal ką nors „išmes“. Nelaukdami Kalėdų šluoja šaldytus kalakutus, visokius ingredientus šventiniams valgiams. Bijo, kad prieš Kalėdas jų gali pritrūkti. Nespės laiku atvežti.

Net Kalėdų senelį ištiko deficitas. Amerikiečiai keliais mėnesiais anksčiau ėmė lakstyti po krautuves ir griebia kas po ranka pakliuvo kalėdinėms dovanoms. O padangų pardavėjai atvirauja, kad dalies užsakytų žieminių padangų lietuviai sulauks tik tada, kai vėl reiks vasarinių.

Kas atsitiko su kapitalizmu? Komunizmo šmėkla klaidžioja po pasaulį?

Nėra tos šmėklos. Per pandemiją užsiraukė visas paslaugų sektorius – nevyko koncertai, krepšininkai ir futbolininkai žaidė be žiūrovų. Žmonės, anksčiau leidę pinigus pramogoms, joms sutaupytus pinigus, kuriuos per visą pandemiją negailėdamos dar spausdino ir visaip dalijo vyriausybės, įniko masiškai investuoti į prekes. Kad nenuvertėtų.

Prekių užsakymai auga kaip ant mielių. Fabrikai nespėja gaminti. Laivai – gabenti prekių. Uostai nespėja iškrauti, vilkikai – išvežioti.

Los Andželo uosto reide numetę inkarus leidimo įplaukti į uostą laukia 26 milžiniški konteineriniai laivai. Krantinės užimtos. Trūksta vilkikų išvežti augančių prekių kalnus.

O tada ima trūkinėti visa prekių pristatymo grandinė. Kol laivai stovi uostų reiduose, kažkur trūksta suplanuotų konteinerių ir laivų kitoms prekėms pakrauti ir plukdyti.

Baltieji rūmai ragina uostų operatorius, vežėjus ir profsąjungas dirbti kiaurą parą, kad kroviniai iki Kalėdų pasiektų sandėlius, o iš jų – parduotuvių lentynas. Ir tai ne paskutinė bėda. Smarkiai augant prekių paklausai ir to skatinamai gamybai pasaulyje ima trūkti elektros.

Puikus rašytojas Gintaras Beresnevičius kažkada rašė, kad mūsų pasaulis pakabintas ant kompiuterio snarglio, kuriam ne ten nukritus pusė Amerikos gali likti be elektros.

Pasirodo, pasaulis dar pakabintas ir ant konteinerinių laivų ir vilkikų, kuriems, staiga dėl pandemijos pasikeitus žmogaus įpročiui vietoj koncertų, spektaklių ir varžybų bilietų pirkti daugiau kedų, kalakutų ir striukių, nebeužtenka pajėgumų aprūpinti krautuves taip, kad prekių jose būtų daugiau nei pinigų žmonių kišenėse, kaip įprasta kapitalizme.

Rinką reguliavusi nematoma jos ranka pakimba ore.

Ar jau pulti į krautuves? Pirkti dėl visa ko – kirvį, plaktuką, vinių ir šaldytą kalakutą? O biesas žino. Žinau tik, kad jei Amerikos ekonomika kaip nors negražiai nusičiaudi, po kiek laiko snargliuotis ima visas pasaulis.