Pro langą į dangų

Į mano langą barbena rudeniškas lietus. Bet dar dažniau cvaksi nurodymai, kaip turėčiau rašyti. Dar daugiau skrieja akmenų. Nėra dienos, kad jie nedužtų į šitą langą. Po vieną ir serijomis. Mažesni ir didesni. Būna, pataiko į kaktą, kas be ko. Bet kur kas dažniau tik akmenėlių metikui atrodo, kad jis pataikė.

Kaip kad ir šis žmogus, kuris po mano kritiško pasisakymo apie prezidento vetuotą įstatymo projektą, kuriuo būtų įvesti mokami testai tiems, kurie piktybiškai nesiskiepija, išdėjo į šuns dienas visą kritiškai prezidento veiklą pandemijos akivaizdoje vertinančią tautos dalį.

Nausėdos šalininkui atrodo, kad mūsų prezidentus galima lyginti su Rusijos carais: „Vos tik valdžioje inteligentiškas caras, tauta iškart perskaito žinutę, kad caras silpnas. Prasideda patyčios, kurios baigiasi caro mirtimi. Bet jei valdžioje kraugerys, visi laimingi. Kol Grybauskaitė terorizuoja, viskas gerai. Nausėda pakviečia dialogui, iškart prasideda patyčios“.

Paviršutiniška įžvalga. Bet verta pasvarstymo – panašiai mąsto ne tik šitas gerasis žmogus. Daug kam atrodo, kad a) Grybauskaitė buvo kieta viršininkė, o Nausėda – geras; b) Nausėda yra dialogo žmogus, o Grybauskaitė pripažinusi tik monologą.

Norėdamas įrodyti savo, visada rasi kokį pavyzdį po ranka. Bet jei iš esmės? Štai Lietuva jau daugiau kaip metus neturi ambasadoriaus prie ES. O neturi tik todėl, kad jau metus girdim tik Nausėdos monologą: arba bus taip, kaip aš noriu (o „aš“ labai norėjo paskirti ambasadoriumi savo draugelį Jankūną, kuris net ne diplomatas), arba nebus niekaip. Ir nėra.

Grybauskaitė išgarsėjo tikrindama kandidatų į Butkevičiaus kabinetą anglų kalbos žinias. Nausėdos patarėjai panašiai žemina kandidatus į ambasadorius. To iki šiol nebuvo – diplomatai kapomis atsisako pasiūlymų atstovauti šaliai. Kas norės būti žeminamas?

Bet lengviausia patikrinti vienos „kietumą“, o kito „minkštumą“, jei palygintume Grybauskaitės santykius su Garliavos įvykių įkvėpėja, teisėja Venckiene ir Nausėdos meilius santykius su tokia pat antivalstybine Laisvos visuomenės ir kitų keistų institutų publika.

Grybauskaitė kelerius metus slapta susitikinėjo su Venckiene, ją gynė, nesutiko atleisti iš teisėjų net Teisėjų tarybos prašoma. Žodžiu, buvo tokia pat šiaudadūšė, kaip ir Nausėda dabar, atvirai palaikantis mirties kultūros nešėjus.

Bet gal čia ir yra dialogas?

Dialogas nėra pritarti viskam, ką sako ir daro su atsakomybės jausmu susipykę veikėjai. Dialogas nėra, kai prezidentas broliaujasi su kavinės savininkais, nesilaikančiais įstatymų. Nėra ir kai valstybės vadovas laišku sveikina piktų žmonių maršą, o jo patarėjas susitinka su riaušių organizatoriumi, kuris teisiamas dar ir už tai, kad apvogė valstybę.

Dialogas prasideda, kai abi pusės sutaria griežtai laikytis taisyklių, padedančių saugoti didžiausią turtą – žmogaus gyvybę. Dialogas nėra, kai prezidento patarėja sako, kad žmogus nėra atsakingas už savo veiksmus. Be tokios sutarties dialogas virsta krikščioniškų vertybių, o gal net ir valstybės išdavyste.

Panašiai pokario metais mąstė toks išdavikas Markulis. Skųsdamas partizanų vadus NKVD jis aiškino, kad gelbsti Lietuvą nuo brolžudiško pilietinio karo.

Dialogas nėra išdavystė. O tai, ką daro Nausėda, turi bent jau totalinio ištežimo, naudingo išdavikams ir tautos naikintojams, požymių. Tiek žmonių kasdien net pokariu nežūdavo. Prezidentas, skatinantis mirties kultūrą, nėra dialogo žmogus. Tokiam „dialogui“ reikia ne tiesos, o kad tiesa jam besąlygiškai paklustų.