Lapkričio pabaiga Lietuvoje yra nykiausias laikas šitoje planetoje. Taip, ir gruodis ne fontanai, bet iškart po advento prasidedantis Kalėdų laukimas, pasirengimas jei ne Kristaus gimtadieniui, tai bent Kalėdų senelio festivaliams, įšvirkščia kasdien po porciją endorfinų – nuotaikos molekulių.
Bet iki advento dar gabalas murzino kelio. Mūsų endorfinų gamyklų staklės lūžinėja kaip senolių kaulai, ir reikia gero automechaniko velniško autoišradingumo, kad išsivirtum tų endorfinų bent minutei trumpo pakikenimo prieš miegą.
Man toks automechanikas yra linksma literatūra. Ne tik čekų plejada pradedant Hašeku su jo Šveiku ir baigiant Ouředníku su atbula Europos istorija. Smaksodamas į pilką miestą pro savo langą vartoju ir kitiems patariu išsirašyti triskart dienoj po valgio ne prastesnį už čekus vietinį endorfinų monterį, savo bičiulį Herkų Kunčių.
Atsiverti Herkaus romaną „Trys mylimos“ ir jau antram puslapy kikeni. Netrukus kreti iš juoko, o galiausiai nevalingai žvengi, skaitydamas, kaip gruzinų ar, kaip dabar sakoma, kartvelų, gerbiamas herojus pasodinamas pirmoje eilėje per Statkevičiaus madų šou Tbilisyje.
Tostų kaskadomis gerokai nusimušęs nuo aprangos kodo herojus avi sandalais. Bet kadangi yra įvesdintas į mados šventovę, prisimena kažkur viena ausim girdėjęs, būktai dabar stilinga savo pėdas į batus sukišti basas. Sulaukęs pertraukos herojus pėdina į tualetą, kur kojinėms, o, kaip vėliau pasirodys, ir Juozuko madų šou, padaro japonišką harakiri.
Kitą rytą Tbilisio laikraščiuose pagrindinė žinia buvo ne apie lietuvio madas. Apie tą rūstų, pavargusį nuo tostų bičą, kuris sėdėjo pirmoje J.Statkevičiaus šou eilėje begėdiškai demonstruodamas basas kojas su maždaug metų senumo pedikiūru.
Įtariu, kad niūrios kaip devynios pėdnyčios Karbauskio partijos moterys laisvu nuo nesibaigiančių protestų prieš skiepus laiku taip pat paskaitinėja „Tris mylimas“.
Konservatorių pavergtoms valstietėms ir Seimo antiskiepininkams taip patiko Herkaus basų kojų performansas Tbilisyje, kad dabar šita pedikiūrų fejerija statoma suskilusios partijos režisierių tai prie Vyriausybės, tai priešais Prezidentūrą. O rudeniniame Juozuko madų šou Kunčiaus romano herojaus numerio jie nepakartojo tikriausiai tiktai todėl, kad būtų reikėję rodyti galimybių pasą.
Basakojų spektaklis gal ir ne toks originalus, kaip Kunčiaus romane, kad patrauktų užsienio spaudos dėmesį. Bet, kai nėr žuvies, tai ir vėžys tiks.
Kad ir kaip kritiškai vertintum rudeninį žvarbų pedikiūrų paradą, basos kojos yra jėga. Vaikščiojimas basomis naudingas stuburui. Ypač moterims, kurios avi aukštakulnius. Nesvarbu, ar basomis vaikštoma namuose, pajūrio smėliu ar defiliuojama purvinu asfaltu prieš valdžios rūmus per lapkričio žvarbą.
Pėdoms tai puikus masažas. Dar geresnė priemonė suaktyvinti pandeminę kraujotaką. Vaikštant basomis priešais Šimonytės ir Nausėdos rūmus endorfinai dauginasi kaip katės. O besidaugindami pašalina politines įtampas ir sustingimus, kurie priešingu atveju progresuotų į vidaus ligas, nemigą ir ypač vidurių užkietėjimą.
Pagaliau parodykit man kitą Europos valstybę, kur rinkėjas galėtų iš arti susipažinti ne tik su savo atstovo Seime pažiūromis, bet ir pedikiūru.
Todėl nieku gyvu nesutiksiu su tais piktavaliais, kurie, išvydę basų kojų paradą, viepiasi, kad gerai dar, jog tik be batų, o ne be triusikų. Buvo ant Lietuvos ir tokia mada. Mintis? Protestai pakiltų į naujas aukštumas. Endorfinų audra garantuota.