Ruduo man nepatinka

Esu per gyvenimą sutikęs kelis žmones, kurie sakė, kad lietuviams ir kitiems rytų europiečiams pavydi, jog galime džiaugtis keturiais metų laikais, kai žiemą keičia pavasaris, ateina vasara, o po jos – ruduo. Visada atsakau, kad pavasaris ir vasara man patinka, žiemą pakenčiu, o vėlyvą rudenį norėčiau išbraukti.  

Lapkritis yra nemylimiausias mėnuo: kai tamsa karaliauja už lango, dažnai lyja ir tik belieka laukti, kada pasnigs, tuomet bent vizualiai tampa šviesiau. Tiesą pasakius, per skubėjimus ir rutinas vis rečiau pastebiu metų kaitą. Gal ir gražu, kai miškai nusidažo geltonai, visgi pabumbu, kai reikia nukritusius lapus sugrėbti ar ledą nuo automobilio gramdyti.

Šis ruduo, kaip ir prieš metus buvęs, dar turi ir kovido prieskonį, sumišusį su netikrumo, baimės ir visuomenės susipriešinimo jausmu. Nepaisant Vyriausybės pastangų paskiepyti kuo daugiau gyventojų sergamumas šalyje auga. Kaip jau skelbta, Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų per 14 dienų tenkantis naujų atvejų skaičius viršijo 1000. Ketvirtadienio rytą pateiktais Statistikos departamento duomenimis, šis skaičius dabar siekia 1038,7. Teigiamų tyrimų dalis jau siekia 11,5 procento, pranešė interneto portalas delfi.lt.

Esu už skiepus, pats sąžiningai du kartus atkišau petį injekcijoms, pasiskiepijau ir nuo gripo. Ramiau netapo, bet jaučiu pareigą nebūti viruso nešiotoju ir nenoriu susirgti. Kad ir kokiomis vėliavomis mosuotų nenorintieji skiepytis, kad ir kokias sąmokslo teorijas jie kurtų, pasitikiu Vyriausybe, juolab, kad ir visas pasaulis eina panašiu keliu. Pandemija dar nenugalėta, bet šviesos bent jau yra, būtų neatsakinga ir kvaila ją prigesinti.

Iš Vyriausybės norėčiau daugiau aiškumo, nes viešai deklaruojama, kad mokiniai jau nesimokys nuotoliniu būdu ir karantinas nebus įvedamas, o puse lūpų vis šnabždama, jog netrukus galima sugrįžti net prie ribojimų laisvai judėti tarp savivaldybių. Neapibrėžtumo metas: jei susirgusiųjų daugės, niekas niekuo negali būti garantuotas.

Artėja lapkričio pirmoji, kai daugelis vyksime aplankyti artimųjų kapų. Naivu būtų tikėtis, kad kaip pernai lauke kaukes tvarkingai dėvėsime, laikysimės saugaus atstumo ir ilgai pas gimines neviešėsim, bet paraginti noriu vardan visų mūsų pačių.

Ruduo atsineša ir daugiau prastų naujienų: pasaulis susiduria su energetine krize – brangsta dujos ir elektra. Ekspertai aiškina, kad atsigaunant ekonomikoms paklausa viršija pasiūlą, todėl energetinių šaltinių kainos ir kyla.

Dėl pandemijos ekonomikos buksavo ir vartojama buvo mažiau, todėl ir energetiniai ištekliai pigo. Ir dėl šios priežasties, ir dėl pasirinkto žaliojo kurso vis mažiau buvo investuojama į iškastinio kuro pramonę, o atsinaujinantys elektros gamybos šaltiniai dar neužtikrina reikiamų pajėgumų.

Europos Komisija ir Lietuvos valdžia ieško, kaip sumažinti energijos kainas mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams, kad ir išdalijant mokėjimus per penkerius metus.

Bet iš esmės nelabai ką pakeisi ir pasispardysi prieš pasiūlos bei paklausos dėsnį. Pasižiūrėjęs į skaičius degalinėse, supranti, kad jokie kompensaciniai mechanizmai nelabai suveiks, juoba niekas akcizų degalams mažinti neketina. Prieš kelis mėnesius būta garsių kalbų, kad dyzelinui akcizą reikia didinti, dabar lyg ir pritilta, bet retorinis klausimas – ar ilgam?

O Vilniaus savivaldybė užsimojo uždrausti namus šildyti akmens anglimi. Sukant žaliuoju kursu, toks žingsnis atrodo logiškas, tik ar laiku žengiamas? Iš Tauragės valdžios panašių ketinimų dar negirdėti, bet nėra abejonių, kad ruduo ir artėjanti žiema paplonins kišenes.