Silkių sriuba su pienu

Jei jums pasirodė, kad tai negali būti skanu, turėsite pripažinti vieną iš dviejų: arba – laikai pasikeitė, arba – esate netikras žemaitis.

Kaip keista bebūtų, šio pavadinime paminėto valgio istorijoje juodu ant balto parašyta, kad anuomet, gerokai nuo mūsų nutolusiais laikais, tai buvo gaivinantis ir vasariškas Karšuvos krašto (kitaip tariant – dešiniojo Jūros upės kranto) gyventojų valgis. Tokia šaltasriubė.

Priminė apie tą šaltąją sriubą itin karšti šios savaitės orai. O viena populiari radijo laida anądien net prašė į studiją skambinti tik tuos klausytojus, kurie visą dieną, t.y. nuo ryto iki vakaro, maitinosi išimtinai tik šaltibarščiais. Na, žinoma, su bulvėmis. Visai nekeista, kad tokių lietuvaičių radosi ne vienas.

Parašęs supratau tai, ko jūs dar nesupratote: kodėl televizinėje laikraščio skiltyje atsirado tekstas apie sriubas? Netrukus paaiškės. Ir neabejoju, kad vis dar minėdami gražaus lietuviško vardo šventę ryt arba poryt tikrai panorėsite paeksperimentuoti ir savo virtuvėje. O gal kuri nors šeimininkė iš laikraščio ir šį rašinį išsikirps?

Ar gali būti šaltibarščiai be burokėlių? Žinoma, kad taip! Ir žinau, kad pirmiausia pagalvojote apie šaltą rūgštynių sriubą. Ir visai nenoriu peikti Palangos ar Nidos kavinių: kai kur, sako, šaltibarščių kokybė net kainą atitinka. Bet – tik kai kur. Todėl ir kavinių bei restoranų šeimininkams dedikuojama TA televizijos laida. Ir šis rašinys.

Lietuviški šaltibarščiai – tie, kurie turbūt ir po dešimtmečio dar stebins Lietuvos svečius, tikrai gali būti ne tik burokėlis, kefyras, krapai, kiaušinis. Per ilgą istoriją keitėsi ne tik mūsų valgymo įpročiai, bet ir šaltųjų barščių sudėtinės dalys. Pirmosios batvinių sriubos („cholodnik“) pagrindu buvo ruginis raugas su grietine. Jei grietinės trūkdavo, ją keisdavo vandeniu. O paskui – beveik kiekvieną naują dešimtmetį – pridėdavo po dar vieną kitą ingredientą: tai agurką, tai svogūno laišką, tai krapą arba kiaušinį. Ir dar buvo metas, kai dubenėliuose patiekdavo tik smulkintus virtus burokėlius su raugintu pienu. O tų priedų – agurkų ar svogūnų – kiekvienas įsidėdavo iš stalo vidury sustatytų lėkštučių: tiek, kiek nori, ir prisikrauk. Dvidešimt pirmajame amžiuje kai kas šaltibarščius dar pasiskanina krienais. Bet negaliu rekomenduoti, nes nežinau, ar skanu. Kiti TV laidoje išgirsti priedai: vietoje svogūnų laiškų – laiškinis česnakas. Ir, žinoma, ridikėliai.

Sako, kad dabar nebeįdomu raudonon lėkštėn įmesti tik pusiau perpjautą kiaušinį: nūnai jis madingas, kai išvirtas „marškinėliuose“. Kartais vietoje kefyro ar rūgpienio sriuboje – tik burokėlių rasalas. O patys burokėliai – ne virti, o žali: šiaudeliais supjaustyti.

Ką dar rekomenduoja žinomi virtuvių šefai ir gastroenterologai? Ogi žaliuosius žirnelius, laukines pievų žoleles (su sąlyga, kad jas gerai pažįstate), vietoje kefyro ar rauginto pieno – tik pasukas (sustorėti bijantiems)… Ir – apie tai, kas jums tikrai negirdėta: skoninga ir  madinga bus, taip sako, jei šaltąją sriubą pagardinsite saulėgrąžų grietine. Pasigaminti ją paprasta: tai išmirkytos saulėgrąžos, atskiestos vandeniu ir citrinos sultimis. Tą „grietinę“ dar reikėtų pasūdyti ne paprasta, o juodąja Himalajų druska.

Per daug sudėtinga? Tuomet pereikite prie gaspačo – šaltos ispaniškos sriubos. Tiesa, tikrą ispanišką šaltą pomidorinę jums vargu, ar pasiseks pagaminti. Tačiau fantazijai pasireikšti lietuviškų galimybių tikrai surasite. Tik nepamirškite svarbiausio: visos sudėtinės šios šaltsriubės dalys turi būti tiesiai iš šaldytuvo. O prie ledinės pomidorų tyrės puikiai tiks ir lietuviškas agurkas, ir pipiras, ir salieras, ir šlakelis acto. Jei norite tirštesnės – sumalkite keletą duonos džiūvėsėlių. O jei šiemet  nepavyko nukakti iki Viduržiemio jūros – ant lietuviško karpačo užmeskite keletą krevečių.

Beveik nieko šiandien nekalbam apie saldžiąsias šaltas sriubas. Betgi lietuviams ir jose viskas tinka: nuo mėlynių iki slyvų. 2021-ųjų atradimas: šaltąją braškių sriubą taip pat galite padaryti elitine: paskaninkite ją kalėdiniu aguonų pienu! (Kiek čia iki tų Kalėdų ir beliko?)

Ir dar dvi  taisyklės su vienu keistu pastebėjimu. Pirmoji – labai svarbi taisyklė: jokiu būdu šaltsriubėje nemaišykite saldžių vaisių su rūgščiais. Antroji taisyklė – svečiams nustebinti (rekomenduojama ir kavinėms): bet kuri šalta sriuba turi būti patiekta gerai atšaldytoje lėkštėje. O nuostabą keliantis pastebėjimas ir paskutinis mados klyksmas yra toks: bet kokią šaltąją sriubą, sako, pagardina šaldyti eglių spygliai. Bet – nepatariu. Nes neišbandyta.

Kurgi radau visą šią įdomiąją kulinariją? Ogi LRT laidoje „Vartotojų kontrolė“, kurią veda geriausias, mano išmanymu, TV laidų vedėjas Lietuvoje Gintaras Mikalauskas. Ir viskas toje laidoje yra puiku. Išskyrus sovietinį-biurokratinį laidos pavadinimą: man jis panašus į silkių sriubą su pienu.