Skaitymas tampa prabanga

Rusijai aneksavus Krymą ir pradėjus karą Donbase, prasidėjo karas ir informacinėje erdvėje. Nuo televizijos iki socialinių tinklų ir įvairiausių gandonešių.

Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad informaciniai karai vyksta nuo neatmenamų laikų, net ir taikos metu. Manipuliuoti informacija, ją pakeičiant ir bandant paveikti auditorijos elgesį sau naudinga kryptimi, bandyta dar antikos laikais.

Šviesaus atminimo Aurelijus Katkevičius prieš trejus metus yra sakęs, kad melas – labai senas reiškinys – mažų mažiausiai tiek pat senas, kiek žmogus, nors galbūt ir primatai meluoja.

Tik šiandien modernios technologijos tai leidžia daryti daug greičiau ir subtiliau, pasitelkiamos kompiuterizuotos sistemos, veikia trolių fabrikai ir t.t. Melas ir propaganda – to paties medžio vaisiai: taikomasi į emocijas, bandoma remtis ne logika, argumentais ir faktais, o emocine manipuliacija.

Su Ryčiu Juozapavičiumi esame diskutavę, kaip galima būtų kovoti su propaganda ir melagienomis. Ar informaciniame kare verta priešui kirsti tuo pačiu ginklu? Priėjome prie išvados, jog neturime tiek pajėgumų, o ir tautos išmintis byloja, kad melo kojos trumpos, todėl būtent tiesos sakymas, tik patvirtintų faktų skelbimas ir nepasidavimas norui manipuliuoti jausmais yra sėkmės raktas.

Šį pokalbį prisiminiau prieš savaitę per LRT pažiūrėjęs filmą apie riaušes prie Seimo, kai po mitingo įsiaudrinusi minia akmenimis apmėtė pareigūnus. Apėmė dvejopi jausmai. Pirmoji mintis – Lietuvos visuomenė susiskaldžiusi (nieko naujo) ir pikta, kad „penktoji kolona“ niekur nedingo.

O sugrįždamas prie paties filmo turiu pasakyti, kad jis man nepatiko. Mano galva, jame buvo bandoma manipuliuoti jausmais, selektyviai atrenkant rodomus asmenis ir vaizdus, kurie kartais neturėjo jokio ryšio su už kadro skambančiu tekstu.

Pasigedau kitos pusės nuomonės, nes nemanau, kad mitinge prie Seimo buvo tik begalviai rėksniai susirinkę. Gal todėl vis mažiau žmonių pasitiki žiniasklaida.

Rugpjūtį Lietuvoje fiksuotas žemiausias pasitikėjimas žiniasklaida nuo 1998 metų. Žiniasklaida tuomet pasitikėjo 24,8 proc., o nepasitikėjo – 33,4 proc. apklaustųjų. Apklausą atlikusios bendrovės „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys svarstė, kad tai galbūt susiję su manymu, jog vertinant migrantų krizės valdymą, skiepijimo politiką žiniasklaida yra valdančiųjų pusėje.

Nebūčiau toks tikras, kad žiniasklaida yra valdžios pusėje. Retorinis klausimas, kiek tos žiniasklaidos belikę. Manau, kad pasitikėjimas žiniasklaida pradėjo ristis dar prieš kelis dešimtmečius, kai tuomet dvi didelės redakcijos pešėsi tarpusavyje ir kiekviena jų bandė ne informuoti, o manipuliuoti. Kurį laiką tai pavyko daryti, bet žmonės ne kvaili ir atskiria pelus nuo grūdų.

Šiame interneto amžiuje tai sunkiau padaryti, nes informacijos srautas milžiniškas, o socialinių tinklų „burbulai“ iškreipia realybės vaizdą.

A.Katkevičius teigė, kad kovoje su melu priešnuodis yra skaitymas.

„Turime skaityti. Skaityti lėtai. Skaityti daug. Skaityti visą laiką. Deja, bet skaitančių tolydžio mažėja, o skaitymas pamažu tampa iššūkiu. Vis dažniau linkstame pasitenkinti paveiksliukais, tekstą tampa per sunku suvokti. Todėl tamsumas, neišsilavinimas ir melas taip ir pradėjo vešėti“, –  2018-ųjų Vilniaus knygų mugėje diskusijų metu sakė A.Katkevičius.

Ką čia bepridursi. Todėl man visiškai nesuprantamas valstybės valdomos įmonės Lietuvos paštas sprendimas dvigubai padidinti spaudos prenumeratos pristatymo miestuose įkainius. Turbūt todėl, kad tamsumas ir toliau vešėtų.