fbpx

Skanios istorijos

Dalintis:

Ar prisimenate dieną, kai pirmąsyk paragavote kavos? Žinoma, jei jums mažiau nei penkiasdešimt, klausimas prasmės netenka. Antra vertus, ir aš nepamenu. Tačiau pamenu daugiau kaip prieš pusę amžiaus graibstytą ir tuomet sunkiai gaunamą Juozo Baltušio knygą „Tėvų ir brolių takais“. Jauniems ir jau primiršusiems primenu: tai buvo pirmoji  „žmogiškai“ parašyta knyga apie Ameriką. Toji šalis spaudoje tuomet buvo nelabai gražiai piešiama. Na, kaip priešas. Ir tiek.

Tačiau vienas tuomet skaitytas sakinys atminty išliko ligi šiol: nes buvo gražus, ir… apie kavą. „Ryte nepasiplakęs tuo iš kofeino nuvytuoju botagėliu, – rašė J.Baltušis, – amerikietis visą dieną jaustųsi nedarbingas ir būtų blogos nuotaikos“. Citavau iš atminties. Bet esmė galvoj liko. O nesuprantantiems jauniesiems paaiškinu: kava mūsų krašte tuomet buvo tokia pat netikra, kokia netikra buvo ir pati Lietuva. Tarsi rusiška (dabar galvoju: iš kur rusiška?), tarsi su kažkokiomis pjuvenomis maišyta. Ir labai neskani. Ir tik po metų ar kitų vėliau kažkas iš Maskvos atvežė tikros kavos. Bet kas atsitiko: man ragauti jos nedavė. Sakė, kad dar per anksti.

Suprantu, kad net ir pusamžis „Kurjerio“ skaitytojas į tekstą iki galo dar „neįsikirto“. Ir nei rašyčiau apie tai, nei jus į diskusijas velčiau, jei ne viena šiomis dienomis matyta televizijos laida. Ji taip pat buvo apie kavą. Apie jos atradimą XI amžiuje kažkur Etiopijoje ir apie atsitiktinai atrastas jos gydomąsias (?) bei stimuliuojamąsias savybes (sako, jog piemuo pastebėjęs, kad jo ožkos, priragavusios kavamedžio lapų, pasidarė itin džiaugsmingos, šoklios ir smagiai mekeno). Kas ten žino, kaip iš tikro buvo. Gal toji pasaka – tik komercinis triukas? Bet dabar ir aš, ir jūs žinome: kiekvienoje pasakoje dalis tiesos visuomet yra. O toji tiesa – vėl iš TV laidos ištraukta: buvo pasakojama ir rodoma, kaip toje pačioje Amerikoje buvo stengiamasi kavą drausti, nes rinkoje karaliavo kiti gėrimai. Tie, kurių šeimininkai ir skelbė, kad kava kenkia jaunam organizmui. Toks mitas – tarp nebejaunų piliečių – gajus ir šiandien. Kaip ir kitas mitas: kad, girdi, kavoje be kofeino kofeino nėra. Bet jo yra. Tik kiek mažiau. Bet ties detalėmis nestabtelėta. Toliau toji TV laida darėsi vis skanesnė: nes ėmė pasakoti apie blynus. Ir, žinoma, apie istoriją.

Sunku patikėti, bet televizorius teigė, kad tiksliai žinoma, kada buvo iškeptas pirmasis blynas: 1430-aisiais. Manau, kad laidos rengėjai persistengė, nes abejoju, kad miltus sutrynė ir vandeniu juos užpylė tik prieš 600 metų. Na, žodžio „tešla“ tuomet gal ir nebuvo, gal jis atsirado tik tada, kai į tą tešlą (gal ji visai kitaip tuomet vadinosi?) sumanyta dar ir kiaušinį įmušti? Kas žino? Bet dar TV laidos autoriai teigia, kad blynas – be jokios abejonės – yra religinis valgis, nes miltai – poreikis, kiaušinis – gyvybė, o druska ir pienas yra tai, kas Dievo duota. Nesugebėsim patikrinti. Bet štai iš ekrano – dar kita naujiena, kuria jau ir patikėti galima, nes patvirtinta ji rašytiniais šaltiniais. Taigi. Pasirodo, iki blynų epochos žmonės valgydavo tik dukart per dieną. Jokių pusryčių! Nes pietų ir vakarienės jėgelėms pakanka, o ryte valgyti – tik išlaidauti. Bet perversmą padarė blynai, nes nuo pat ryto vaikai imdavo jų prašyti. O ir vyrai prieš dienos medžioklę jų neatsisakydavo.

Smagu tokias pasakas ne tik skaityti, bet ir žiūrėti. Smalsučiams smagu sužinoti, o pramogų rengėjams yra iš ko ir pasimokyti. Na, kad ir iš jau bemaž 500 metų užjūryje vykstančių blynų kepėjų varžybų. Ten šeimininkės, rankose karštas keptuves su blynais laikydamos, turi iki bažnyčios nubėgti, o po to namo sugrįžti. Ir nė vieno blyno nepamesti. Bažnyčią čia ne be reikalo paminėjau. Gal ji ir yra kalta, kad daugelis lietuvaičių moterų (šiaip jau kulinarines laidas mėgstančių) tos laidos nėra mačiusios. Todėl, kad ji transliuojama tuo metu, kai pats laikas bažnyčion. Betgi dabar yra visokių programos „atsukimų“, reklamos „praleidimų“ ir kitokių TV monų. Kviesčiau pasinaudoti. Tik, prieš tos laidos pavadinimą paminėdamas, noriu dar šiek tiek jus televiziniais skanėstais pagundyti.

Tvirtus vyrus namuose auginančioms moterims noriu ne tik anglų knygų meistro Kurto Vonneguto romaną „Čempionų pusryčiai“ priminti (itin tinka karantininiam skaitymui), bet TV laidos pavyzdžiu patariu tuos čempioniškus pusryčius pačioms pagaminti. Ir dar patarimas reklamos srityje dirbantiems: apie tuos pat čempionų pusryčius. Kažkada kiaulienos šoninė buvo už per didelį kaloringumą ir net cholesterolį peikiama. Bet plačiai paskleistas amerikietiškų pusryčių receptas nustūmė blynelius į antrą planą. O gal net pats Kurtas Vonnegutas prie to prisidėjo?

…Už mūsų langų – antroji viruso banga. Per pirmąją iš parduotuvių „šlavėme“ konservus. Na, gal ne visi. Gal tik baimingiausieji? O toji kulinarinė TV laida beveik iš naujo įspėja: ji tiesiog ima ir papasakoja apie tai, kaip amerikietiškieji konservai padėjo laimėti Antrąjį pasaulinį karą. Ir dar apie tai, kaip konservai apskritai atsirado.

Na, nebekankinsiu jūsų: toji laida – tai dokumentinis JAV serialas, transliuojamas per LRT. Sekmadieniais. Man nepatinka, kad jis vadinasi tiesiakaktiškai „Maistas: tiesa ar pramanas?“ Betgi svarbu ne pavadinimas. O kad būtų skanu.

Dalintis:

Palikite komentarą