Gal jums labiau pasiseks: gal kokį itin smulkų žemėlapį nagrinėsite ir – kaimą tokiu pavadinimu rasite. Bet man nepasisekė. Iš dalies. Nes aptikau niekur neregistruotą tačiau būtent taip vadintiną bendruomenę. Žinoma, neįdomu jums taps, kai sužinosite, kad nežadu jos kritikuoti. Nes kritikai radau tik vieną vienintelę priežastį: tos bendruomenės nariai vienas kito… nepažįsta. Todėl noriu tą mažą klaidelę ištaisyti ir Jus supažindinti. Tiesa, be pavardžių. Patirkite ir jūs atradimo žavesį.
Atsitinka gi taip: daug metų probėgšmais matote visai netolimą kaimyną. Bet jis dėl nežinomos priežasties jums nepatinka. O paskui – vieną kartą prasilenkdami – pašnekate, ir imate galvoti, kaip čia atsitiko, kad iki šiolei sriubos lėkšte su juo niekada nesidalijote? (Žodis „sriuba“ čia yra raktinis: pradžių pradžia).
O dabar – remdamasis vienoje TV laidoje išgirstomis mintimis – itin paprastai paaiškinsiu, kodėl gi mes taip nemėgstame veido kaukių. Na, ne tik todėl, kad jos trukdo gerti kavą. Tos kaukės, pasirodo, ne tik saugo, bet ir stipriai blogina mūsų neverbalinę komunikaciją (Ne, čia ne apie tai, kad moterys dabar sutaupo nemažai lūpų dažų, o senoliai laisviau kvėpuoja ir dantų protezus burnon įsigrūda tik tuomet, kai reikia graikinį riešutuką sukramtyti). Kaukės, pasirodo, blokuoja mūsų emocines išraiškas: ir gali susipainioti informacijoje, koks gi pilietis prie tavęs artėja – gerietis ar blogietis (Pasąmonėje dar neištrinta informacija, kad Geras Žmogus po kauke slėptis negali). Bet turi tai ir pliusinį efektą: palaipsniui komunikuoti mokomės iš akių arba antakių pakėlimo. O gal nesate girdėję, kad itin sunku kaukes dėvėti itin aukštą visuomenės statusą turintiems žmonėms? Dingsta jų pačių sau įsikalbėta drąsa. Ir net narsuoliai piniguočiai prie naujausio savo „mersedeso“ nebesiveržia su kauke nusifotografuoti. Nes, girdi, kažkaip nesolidu. Ir kas nors gali įtarti, kad tai visai ne tavo automobilis. Arba kad ne tu šalia jo stovi. Ir t.t.
Kita Smalsučių socialinės grupės tema aptinkama tik karantininės mąstysenos (kai svarbių reikalų liko nedaug) metu. Daug mirčių. Pasaulis traukiasi ir mažėja. O jei nemažėtų, tai ar liktų mums visiems, ką valgyti? Mintis absurdiška tik iki tol, kol su tikrais biochemikais pasikalbi. O jie 22-ose pasaulio šalyse (įskaitant ir Lietuvą), pasirodo, jau daug metų šią temą studijuoja. Technologines subtilybes pabandysiu išaiškinti dviem–trimis sakiniais. Taigi. Jei bet kurio augalo sėklą pašvitinsi šaltąja plazma ar paveiksi elektromagnetiniu lauku, tai augalų streso atsakas bus galimybė išlikti. Sėklos į invaziją sureaguoja kartais jau po 5 minučių ir… ima dygti. Ir ne tik tos, kurias vakar iš savo sodo parsinešėte, bet ir tos, kurios buvo rastos senuosiuose urvuose: kurioms dabar sukako jau daugiau kaip 30 tūkstančių metų (!). Esminis šaltosios plazmos ar elektromagnetinio lauko poveikis – augalo DNR pasikeitimas (Nežinau, koks tapčiau, jei man kas dabar sumanytų pakeisti DNR. Bet netgi tai tiriama. Netgi Lietuvoje. O mes apie didvyrius beveik nieko nežinom). Kodėl didvyriai? Ogi todėl, kad Naujai Gimstantį augalą kartais tenka stebėti kas valandą: vadinasi, ir keltis jo parametrų kontroliuoti reikia taip pat kas valandą.
O dabar – ranką ant širdies padėję – prisipažinkite, ką esate girdėję apie kasmet į kosmosą leidžiamas raketas iš… Baltijos jūros? Nieko? Programa yra pasaulinės kosmoso užkariavimo plano dalis. Koordinuojama iš Danijos. Bet dirba joje ir ne vienas lietuvis. Dvi iš tų raketų jau turėjo ir kosmines kapsules astronautams. Ir yra galimybė, kad pirmas Baltijos šalių pilietis, kirtęs Karmano liniją, bus lietuvis…
Neabejoju, kad netikras Smalsutis yra girdėjęs apie tarptautinę kosminę stotį „Mir“. Gal net matė ją savo TV ekranuose? Gal net žino, kad ji dirba jau daugiau kaip 20 metų? Tačiau tikrasis Smalsutis iš tų žinių tik pasijuoktų. Nes pirmoji ideologinė klaida yra įsivaizdavimas, kad tą stotį sukūrė rusai. Neatsakytumėt ir jei paklausčiau, koks jos dydis ar svoris (dydis kaip futbolo aikštė, svoris – 420 tonų). Ir visai nežinotumėte, ką daryti, jei ta stotis sugestų. Skristumėte pataisyti? Nepataikėte: nes – jei taip atsitiktų – prie stoties „prisišvartuoti“ (išskyrus vieną nusileidimo aikštelę) jau nebeįmanoma. Jei avarija joje įvyktų – tai taip pat būtų nepataisoma. Dėl senų ir jau nebegaminamų konstrukcijų. Matyt, tą metalo gabalą tektų kosmose palaidoti. Arba sudeginti. Ir gal net jums teks šį vaizdelį patirti.
Bet Smalsučiai noriai su jumis dalijasi ne tik kosminiais, bet ir medicininiais, ir kitais labai žemiškais dalykais. Jie gali jums išaiškinti, kodėl žmogus pasigeria jau nuo šimto gramų alkoholio, po to jam jau reikia 300 gramų, o trečiojoje alkoholizmo stadijoje – jau vėl tik 50 gramų; apie tai – kokiais gyvenimo momentais padeda taurė raudonojo vyno; ir apie tai, kokių baisių – sveikatą gadinančių produktų šiuolaikinė pramonė „vynioja“ į kasdienį mūsų maistą…
Čia aprašiau vieną iš LRT laidų.
Tai „Mokslo sriuba“. Susiraskite ją. Ir įstokite į Smalsučių bendriją!