fbpx

Svajoti nedraudžiama!

Dalintis:

Tikrai nedraudžiama. Bet kai tokį sau adresuotą sakinį išgirsti, dažniausiai supranti, kad svajonei išsipildyti tarsi jau ir nelemta („Ne tau, Martynai, mėlynas dangus!“).

O toliau bus mintys, susirikiavusios galvoje po keleto TV laidų. Pastaruoju sakiniu tarsi atsižegnoju: girdi, jei jums nepatinka, jei nepritariate, tai ne šio rašinio autorius kaltas. Tai jau tapo įprasta: koks skandalas beįvyktų, kaltų Lietuvoje niekuomet nėra.

Bet grįžkime prie svajonių. Neteks nė akimirkai suabejoti: svajojate apie pinigus, turtą, vaikų laimę ir, žinoma, gerą savo bei artimųjų sveikatą. Na, ir kad visuomet valgyti būtų ką. Ir kad karo nebūtų. Vartyk, kaip benori, bet viskas sueina į jau nekart pastaruoju metu girdėtus žodžius: tai būtų Gerovės Valstybė. Ar pavyktų? Vargu…

Atmenate? Visuomet pirmiesiems bandymams pasaulyje pasitelkiamos (nežinau, kodėl) pilkosios pelės. Taip buvo ir tais metais, kai JAV mokslininkai sumanė „Gerovės Valstybę“ sukurti būtent joms. Ne, amerikiečiai „valstybe“ tų narvelių nevadino, čia rašinio autoriaus pramanas. Bet sąlygos buvo sudarytos idealios: maisto atsargos – neišsemiamos, vandens – kiek  nori. Ir patalėlis minkštas, ir namelis net pelyčių meilės nuotykiams. Bet… Nei po mėnesio, nei po pusmečio tame rojaus kampelyje peliukams sparnai neišaugo. Priešingai: jau po metų jauniklių mirtingumas siekė 100 procentų (suaugusios pelės ėmė žudyti savo vaikus), pradžioje buvę smagūs tie peliukai tapo net agresyvūs: kai kurie mirtinai užgraužė savo giminaičius ir ėmė juos ėsti. Eksperimentas nutrūko po 1780 dienų. Nes… visi išgaišo.

O kuo čia dėtos svajonės? Nežinau, kiek eksperimentinės pelės tų svajų turėjo. Bet išvada piršosi pati, nes ji žinoma ir lietuviškos tautosakos mylėtojams. O skamba apytikriai taip: „Geras gyvenimas užpakalį drasko…“ Ar gali būti, kad tai tiesa?

Nors seniai jau esame atmetę tokio pono Čarlzo Darvino teoriją, bet peliukai privertė prisiminti ir beždžioniškas istorijas, nes tikrai žinoma, kad gudriosios beždžionės išmoko iš gudrių žmonių (arba atvirkščiai: žmonės iš jų išmoko), kad šiaip jau gyvenime egzistuoja supaprastintasis – trijų komponentų – svajonių variantas. Ir bent apie du jų tikrai žinote: tai pavalgyti ir pasimylėti. Trečiasis – ne, tai ne pinigai, tai noras tapti lyderiu. Dominuojančiu. Pačiu pačiausiu. Ar ne dėl to  pelės viena kitą ėmė ir suėdė?

Ar ne dėl panašių dalykų ir mes kasdien vienas kitą ėdame? Dėl dominavimo. Na, pavyzdžiui, esate turtingas ir vairuojate „Porche“. Bet nervina tas kaimynas su „Bugatti“. Nekalbant jau apie merą, vairuojantį „Ferrari“. Štai, kur jūsų tikslas, kai žiūrite į raudoną to „Ferrari“ užpakalį! Jis – kaip ir babuino užpakalis: kuo labiau dominuojantis, tuo raudonesnis. Ir jūs tą akimirką suprantate: čia tai svajonė! Na, pasakykite, kad ne taip! Neišdrįsite pasakyti!

Bet kaip keista bebūtų, tai tikrai nieko bendro neturi su tikrai protinguoju „ Homo sapiens“. Ir nepykite, kad prirašiau apie visokius „Bugatti“ ir „Ferrari“. Ne kiekvienam leista apie juos svajoti. Kai kuriems – LT gyvenantiems – didžiausia svajonė yra iš kaimyno „nugvelbti“ žoliapjovę. Kartais net pavyksta. Bet ir čia neišeinama iš rėmų: pardavęs žoliapjovę, prisikimš skrandį ir padovanos patelei laikroduką. Babuino svajonė bus įgyvendinta. Ir tai ne tik išsilavinimo ar mentaliteto reikalas. Reikalas paslėptas giliai mūsų smegenyse.

Paaiškinimui pasitelksiu vieną abejotiną teoriją. Tegu psichologai-profesionalai piktinasi ir komentuoja. Bet pasitelksiu. Kažkada tie patys psichologai teigė, kad mes produktyviai naudojame tik vieną dešimtadalį savo smegenų (paskui jie tą teoriją neigė). Bet turiu paaiškinimą, kad neigėjai darsyk suklydo, nes, jei visą dieną prabimbinėjai, jei ryte tingėjai atsikelti, jei tau pasirodė per mažas 600 eurų atlyginimas (nes beveik tiek gauni ir nieko nedirbdamas, o tik valstybės pašalpą gaudamas), tai tau, gerbiamasai, dešimties procentų smegenų veiklos tikrai užtenka. O likusi nenaudota neuronų dalis (nedidelė; tik 9–16 milijardų) lieka neįdarbinta. Bet ne tik nepervargsta smegenų žievė: ji už tai dar paskatą gauna.

Dabar bus pateikta versija, kuria ir pats nelabai tikiu, bet ji – iš užsienio TV laidos. Taigi: buvo prasitarta, kad daug dirbančios smegenys (na, pavyzdžiui, kai norima išrasti naujo tipo variklį) per stipriai apkraunamos – jos tai apkrovai priešinasi, nes, jei imtų vienu metu dirbti visi smegenų neuronai, susirgtumėte… epilepsija. O štai, jei tų kasdienių 10-ties procentų darbą dar perpus pamažintume (Lietuvoje dažnam taip atsitinka), tuomet mūsų smegenys iš to džiaugsmo ims gaminti kanabinoidus ir opioidus (!?). Ir imsime jaustis laimingi bei nerūpestingi. Ir gyventi darysis gera kaip kokioje Gerovės Valstybėje.

Neveltui gi sakoma: „Būkite atsargūs su savo svajonėmis, nes jos gali išsipildyti!“

Išvadas – geras arba labai blogas – turite padaryti patys. Turiningo savaitgalio!

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą