Tauragės sąraše nėra?

Dalintis:

Ko paprastai laukiame iš televizijos? Smagios arba graudulingos istorijos. Pamokymo, kaip gyventi. Kartais – pasiūlymo kur nors nuvykti.

Bet kaip keista bebūtų, labai retai pasitaiko, kad televizija parodo tai, ką seniai žinome, matome, tačiau – mums patiems į galvą neatėjo – kad tai, kas mūsų kieme nuo neatmenamų laikų stovi – gali būti įdomu ir visai Lietuvai. Arba – smalsiam žiūrovui.

Save priskiriu smalsučių kategorijai. Ir todėl nudžiugau, atradęs, jog iki tos laidos pakliuvimo eterin nežinojau, kad buvo galima pavasario sode išsinuomoti vieną obelį: jei rudenį ji duos vaisių – tai visi jie – tavo. O jei obuolių nebus – pralošei. Nežinojau, kad garsiausią pasaulyje triūbos maestro Luji Armstrongą vaikystėje globojo iš Lietuvos kilę didikai Karnovskiai, o kunigaikštis Mykolas Oginskis buvo vartininku Rietavo futbolo komandoje. Nustebino naujiena, kad jau šiandien Lietuvoje galiu aplankyti metalinių medžių sodą, kur ant kiekvienos šakos kabo metaliniai vaisiai, o ant tų vaisių – išgraviruotos atminimo vertųjų pavardės.

Sunku buvo patikėti, kad pirmasis Lietuvoje „supermarketas“ atsirado Plungėje, o po jo stogu dar prieš šimtą metų glaudėsi daugiau nei 30 parduotuvių. Naujiena iš Kupiškio: būtent šio miesto pirtyje – turbūt taip pat pirmąkart Lietuvoje – tarpukariu buvo įrengtas baseinas. Bet ne visų tautybių žmonės galėjo jame kartu plaukioti: lietuviams buvo paskirtos tam tikros dienos.

Dar. Ar esate girdėję, kaip Lietuvos žydai „apeidavo“ tarpukario draudimą, kuris skelbė, kad sinagoga negali būti aukštesnė už bažnyčią? Jie žydiškai nuo tokio draudimo išsisukdavo: pastatas už bažnyčią visuomet būdavo mažesnis. Bet tik iš išorės: nes sinagogos grindys buvo giliai į žemę įleistos (laiptais žemyn tekdavo lipti).

O ką šiaurės Lietuvoje ir šiandien vadina Donaldu Trumpu? Ogi žmogų, kuris ir daugeliui metų prabėgus tebėra autoritetu krašto verslininkams, nes būtent jis pastatė pirmąjį krašte malūną, pirmas ne tik ir automobilį įsigijo, ne tik telefono ryšį įsivedė, bet iš Anglijos, Vokietijos ir Švedijos pirkdamas dyzelinius variklius visam Kupiškiui ėmė tiekti pirmąją elektrą. To tarpukario milijonieriaus (taip, jis buvo sukaupęs milijono litų turtą: net nedrąsu sakyti, kiek milijonų eurų dabar tai būtų) pavardė – Nochemas Šmidtas. Daug apie jo darbus galima pasakoti, bet pakaks fakto:

iškalbingiau būti negali – Nochemas Šmidtas buvo išrinktas Lietuvių tautininkų sąjungos (!?) Kupiškio skyriaus valdybos nariu.

Na, iš kur visi šie išdėliotieji faktai? Iš televizijos. Iš kas savaitę LRT transliuojamos laidos „Zachor. Atsimink“. Anonsas buvo kuklus: „Aktoriai Dovilė ir Elijas keliauja po Lietuvą, ieškodami litvakų kultūros palikimo. Iš nuotraukų, išlikusių pastatų ir istorijos jie bando atkurti pasakojimus apie Lietuvos žydų gyvenimą“.

Turbūt neatsitiktinai vienas laidos dalyvių – kraštotyrininkas, žurnalistas ir rašytojas Eugenijus Bunka bando paaiškinti: „Daug kam, ypač jaunajai kartai, atrodo, kad žydai atsirado iš kažkur, kad jie – svetimi. Apie tai, kad jie čia gyveno šimtmečius, mažai kas kalba. O reikėtų. Nes tai ir didelė Lietuvos istorijos dalis…“

„Zachor“ gimė neatsitiktinai: 2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Ir – kaip iš televizinės spaudos supratau – numatyta net 17 istorinių pažintinių laidų. Pirmadieniais. Dalis jų jau parodyta. Tikėtina, kad ir pakartota bus, nes kiekvienoje tų laidų – unikalios nuotraukos, graži tautinė muzika. Pagirtina tai, kad laidą veda ne mūsų ekranuose jau nuzulinti istorijos žinovai, o jauna ir simpatiška aktorių pora. Iš lietuviškų serialų mums pažįstami Dovilė Kondrataitė ir Elijas Martynenko į naujas savo pareigas žiūri atsakingai: yra ne tik pasiruošę, žinių sukaupę, bet reikiamu momentu pripažįsta, kad ir patys daug naujo sužino. Ir – kas pasakojant apie tą tautą tikrai reikalinga – abiem netrūksta humoro.

O dabar – apie paslėptą tos laidos (o gal ne laidos, bet tik Tauragės) problemą. Tarp 17 numatytųjų litvakų adresų nei Tauragės miesto, nei rajono  nėra. Toks įspūdis, kad čia litvakų niekuomet nebūta. O jei būta – tai visai Lietuvai neįdomūs jie. Betgi tai netiesa!

Vien Bažnyčių gatve perėję, dar rastume namus, kuriuose gyveno ir dirbo tauragiškiai medikai J.Šapiro, A.Lifčicas, G.Joffė. Senieji tauragiškiai – jei jų paklaustumėte – dar prisimintų, kaip pirmąsyk Lietuvoje į odinius fajetonus juos čia sodino vežikai J.Denas ir S.Hameras. Tebestovi ir namas, kuriame buvo garsus Niseno Fišo viešbutis. Ir turbūt neužstatyta dar vieta, kurioje futbolą žaidė Tauragės „Makabi“ komanda.

Tik kas besibaigiančiais Vilniaus Gaono metais pakvies filmavimo grupę į Tauragę?

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą