Tolerancija turi ribas

Pasaulio naujienų agentūrų ir politikų žvilgsniuose yra Afganistanas, kur talibai be didelio pasipriešinimo susigrąžino valdžią. Neabejoju, kad sulauksime tūkstančių „analitinių“ komentarų, kodėl taip atsitiko, kam reikėjo amerikiečių ir jų sąjungininkų tūkstančio mirčių, jei nieko pakeisti nepavyko. Neturiu atsakymo ir jo neieškosiu, tik prisimenu kaimyną, kuris Sovietų sąjungos karių gretose buvo prievarta išsiųstas į Afganistaną. Po dvejų metų grįžo sunkiai atpažįstamas: neliko nei humoro jausmo, nei pasitikėjimo savimi, lyg koks tankas per stuburą būtų pervažiavęs.

Karas yra baisu, tačiau žodis „baisu“ čia netinka, nes neįmanoma suvokti, kokia trapi riba yra tarp žmogaus ir gyvulio. Afganistanas, lietuvio akimis žiūrint, toli ir neturėtų itin jaudinti, bet pasaulis taip sumažėjo, kad naujienomis iš šios valstybės domiuosi. Ne tik todėl, kad prisimenu vaikystės draugą, ne todėl, kad „Aitvaro“ būrys ten paliko ne vieną savo būrio karį. Man Afganistanas yra nesuprantamas mūšio laukas, kuriame kasdien žūsta žmonės. Kodėl? Nežinau, nes nesuprantu tos bendruomenės mentaliteto.

Dažnai nesuprantu, kodėl ir mes (kad ir palyginimas nėra adekvatus) kariaujame karus savo „smėlio dėžutėje“. Kalbu apie praėjusios savaitės įvykius prie Seimo. Mano galva, kad ir kritiškas būčiau visų Lietuvos valdžių atžvilgiu, per 30 Nepriklausomybės metų tikrai pajudėjom į priekį, netgi nušuoliavom, kad ir kasdieniškuose dalykuose.

Kuriai šeimai šiandien reikia ieškoti pažįstamos pardavėjos, kad galėtume kuriai nors šventei nusipirkti konservuotų žirnelių? Jau net neminėsiu, kad bet kurioje kaimo parduotuvėje yra bananų, o prieš 30 metų to net gražiausiame sapne nebūtume regėję. Socialinė atskirtis iki šiol nesumažėjo, bet vertinant iš esmės – gyvename gana gerai ir tai yra laisvos bendruomenės bei demokratiškos valstybės nuopelnas.

Todėl nebūsiu mitingo rėmėjų gretose, apie nenorą skiepytis net neverta kalbėti – kvailių yra, bet, kaip sakė vienas draugų – „kam juos rodyti per televizorių?“ Mitingo organizatoriai susimovė, net jei turėjo gerų intencijų. Tvarką reikia prižiūrėti: akmenys, paleisti į pareigūnus, nuo kito mitingo atgrasys bent kiek smegenų turinčius žmones. Kas nori būti kartu su „buduliais“?

Ar visos valstybės institucijos reagavo laiku ir adekvačiai, svarbus klausimas. Norėčiau, kad tie „buduliai“, suvaržymus nusikirpti be galimybių paso palyginę su Holokaustu, bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes akivaizdžiai kurstoma tautinė nesantaika. Jei jie būtų sulaikyti tik pradėję savo pasirodymą, gal ir nebūtų reikėję naktį vaikyti chuliganų.

Nustebino Šeimų sąjūdžio kreipimas socialiniuose tinkluose „kurti naują, skaidrų, atsakingą ir kitais žurnalistikos standartais paremtą naujienų portalą“. Negaliu neironizuoti, kai skaitau tokį tekstą: „Jeigu Jums nusibodo redaktorių grasinimai būtinai skiepytis arba Jūs prarasite darbus, jeigu Jums nusibodo elgtis amoraliai, nesąžiningai ir ne pagal tikrus žurnalistikos standartus, jeigu Jums nusibodo elgtis taip, kaip nematote, kad turi elgtis tikri žurnalistai, tai mes Jūsų laukiame“.

Su gramatinėmis klaidomis parašytą devizą vainikavo „nuostabi“ sovietinių laikų frazė: „kas dieną meluoti liaudžiai“. „Liaudis“ geriausiai apibrėžia Šeimų sąjūdžio mąstymą.

Galima būtų šaipytis, bet pinigų tokioms iniciatyvoms yra, o tai rodo, kad atsakingoms valstybės institucijoms atėjo laikas pakelti užpakalius. Kitu atveju minios akmenys užmėtys ne tik Seimo narių automobilius.