Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Turbūt daugelis jūsų esate girdėję istoriją apie varną, kuris viduryje ežero nešdamas savo vaikus klausdavo, ar jie taip pat jį senatvėje neš per ežerą. Išgirdęs teigiamą atsakymą, juos išmesdavo. Ir tik tą varniuką, kuris tarė, kad negalės nešti tėvo per ežerą, nes turės nešti savo vaikus, varnas perskraidino į kitą krantą.
Šią pasakėčią skaičiau dar pirmosiose mokyklos klasėse ir ji man giliai įstrigo į atmintį. Visų pirma sukėlė baimę: kaip galima savo vaikus mėtyti į ežerą? O ir moralas, kad tėvai rūpinasi savo vaikais, irgi disonavo su varno poelgiu. Ne apie pasakėčių idėjas noriu pakalbėti.
Manau, jog kolega Matas Miknevičius nesupyks, kad su „Tauragės kurjerio“ skaitytojais noriu pasidalyti jo mintimis, publikuotomis „Verslo žiniose“. Jis teigia, kad vis dažniau kyla klausimas, ar senas posakis „neparduokim, liks vaikams“ šiuolaikiniame pasaulyje dar aktualus.
Kalba sukasi apie paveldėjimą. Matas pastebi, kad požiūris į paveldimą turtą keičiasi, nes žmonės gyvena geriau, daugiau gali sau leisti, dirba vis geriau apmokamus darbus, turi žymiai daugiau pasirinkimo laisvės ir nuosavo turto. Todėl prieš rašant testamentą arba turtą tiesiog paliekant paveldėti pagal galiojančius įstatymus artimiesiems reikia pamąstyti, ar tai kitiems duos naudos.
Apie tai retai galvojama, tačiau būna, kad palikimas sukiršina šeimas. Jei turtą neparašę testamento paliekate savo keturiems vaikams, jie problemų dėl įvairių formalumų dėl jo turės gal net kelerius metus.
Ne vieno filmo siužetas sukasi apie tai, kai keli vaikai paveldėja tėvų turtą ir paskui dėl jo susipyksta. Nereikia nė filmų, kiekvienos giminės istorijoje yra pasakojimų, kaip dėl kokio žemės sklypo ar sodo namelio artimieji ilgai bylinėjosi teismuose, o vėliau vienas kito nė iš tolo nenorėjo matyti.
Gal todėl verta iki gyvenimo galo nekaupti, o leisti, nes vaikai patys savimi pasirūpins. Jei jau nusprendėte surašyti testamentą, būtų gerai su būsimais paveldėtojais aiškiai pasikalbėti, kas kam atiteks. Tuomet ir pykčių bus mažiau.
Beje, nereikia pamiršti, kad su turtu paveldimos ir skolos, jei tokių yra. Pamatuoti devynis kartus derėtų, jei turtas paveldimas kitoje valstybėje, nes tvarkos ir mokesčiai gali skirtis itin smarkiai, todėl išlaidos biurokratiniams dalykams nemaloniai nustebins.
Žmonės – ne varnai, jie savo vaikų į ežerus nemėto (nekalbu apie kriminalinius nusikaltimus ar nepakaltinamus asmenis) ir kaupia turtą, kurį galėtų palikti. Iki šiol statomi kelių šimtų kvadratų namai su dešimtimis kambarių, tikintis, kad juose vaikai gyvens ir po dvidešimties metų, o laiptais dardės anūkai. Gal dardės, o gal ir ne, nes vis daugiau jaunuolių nori kurti savo lizdą atskirai nuo tėvų. Todėl tikrai sunkiai atsakomas klausimas – ar tikrai verta?
Gal geriau vadovautis Horacijaus poemos fraze „Carpe diem“, pažodžiui „skink dieną“, nes gyveni tik kartą, paprasčiau tariant, neeikvoti laiko nereikalingiems dalykams, o džiaugtis akimirka. Man iki šiol galvoje skamba jau Anapilin iškeliavusios giminaitės žodžiai. Ji visą gyvenimą, kuris buvo nelengvas, taupė, baimindamasi, kad rytojus gali būti dar sunkesnis. Tačiau netikėtai susirgo ir tik retkarčiais pažindavo artimuosius. Vieną iš šviesesnių akimirkų pratarė: „Vaikai, netaupykit, jei tik galit, leiskit sau viską, keliaukit, gyvenkit“.
Tik reikia prisiminti, kad visi esame skirtingi ir unikalūs, todėl nėra jokių receptų, kaip elgtis. Vieni pataria rūpintis labiau savimi, kiti – kad gyvenimas yra nenuspėjamas, bet apie paveldėjimą pamąstyti ir pasikalbėti su vaikais – verta.
