Koronavirusas ir jo pasekmės

Koronavirusas ir toliau sėja nerimą ir abejones visame pasaulyje. Antrąją vasario savaitę buvo užfiksuota beveik 43 tūkstančiai užkrėstųjų, absoliuti dauguma jų – Kinijos ir kelių kaimyninių šalių, tokių kaip Japonija ir Singapūras, gyventojai. Virusas jau nusinešė 1016 gyvybių, tik dvi ne Kinijoje (po vieną Honkonge ir Filipinuose).

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad panikai pagrindo nėra – juk vien JAV kasmet nuo įprasto gripo miršta kur kas daugiau, per 8 tūkst., žmonių; visgi faktas, kad koronavirusas vis dar neturi aiškaus gydymo ar juo labiau vakcinos, kelia baimę.

Ne veltui imtasi beprecedenčių priemonių tam, kad viruso sklaida būtų sustabdyta. Kinijos valdžia faktiškai izoliavo apie 100 milijonų gyventojų regionuose, kuriuose viruso išplitimas didžiausias. Neveikia mokyklos, ištuštėjo miestų gatvės, daugeliui darbuotojų pratęstos tradicinės Kinijos naujametinės atostogos. Kinų valdžia pademonstravo ir autoritarinės sistemos veikimo išskirtinumus; pavyzdžiui, daug dėmesio pasaulio žiniasklaidoje skirta faktui, kad Vuhano mieste vos per daugiau nei savaitę iškilo nauja 1000 lovų ligoninė. Sunku įsivaizduoti, kaip tokie tempai galėtų būti pakartojami šalyse, kuriose sprendimai nepriimami „tvirtos rankos“ metodais.

Dėl to kentės ir Kinijos ekonomika. Pastaruoju metu jos augimo tempai sulėtėjo – pernai bendrasis vidaus produktas padidėjo 6 proc., o tai mažiausias rodiklis nuo pat 1990-ųjų. Neabejojama, kad šiųmetiniai sunkumai – neveikiančios gamyklos, sutrikusios tiekimo grandinės, stipriai išaugęs nedarbo dienų skaičius – turės neigiamą poveikį.

Visgi Kinijos politinė sistema koronaviruso kontekste atskleidė daugiau silpnybių nei stiprybių. Pats faktas, kad virusas išplito, susijęs su valstybės funkcionavimo praktika. Tą atskleidžia istorija apie 34 metų Vuhano miesto gydytoją Li Wenliangą, kuris dar praėjusių metų gruodį kartu su keliais kolegomis ėmė viešai kalbėti apie naują virusą ir jo keliamą pavojų. Kinijos valdžios atsakas buvo paprastas: policija pareikalavo, kad jis nutiltų ir nustotų skleisti gąsdinimus, antraip grasino įkalinimu. Prieš kelias dienas paaiškėjo, kad jaunasis gydytojas mirė; teigiama, kad jį pražudė būtent koronavirusas, kurio gydymo procese jis dalyvavo. Visgi abejonių dėl tikrųjų mirties priežasčių nestinga, ypač žinant, kaip Kinijoje elgiamasi su valdžiai nepalankiais veikėjais (nors Li nebuvo nei disidentas, nei kovotojas už demokratiją).

Nėra abejonių, kad laiku užfiksuota viruso grėsmė būtų leidusi taikyti kur kas efektyvesnius prevencinius metodus. Deja, specialistų saviraiška nėra skatinama šalyje, kur veikia tik viena, klaidų nedaranti politinė partija.

Dėl to kentės ir Kinijos ekonomika. Pastaruoju metu jos augimo tempai sulėtėjo – pernai bendrasis vidaus produktas padidėjo 6 proc., o tai mažiausias rodiklis nuo pat 1990-ųjų. Neabejojama, kad šiųmetiniai sunkumai – neveikiančios gamyklos, sutrikusios tiekimo grandinės, stipriai išaugęs nedarbo dienų skaičius – turės neigiamą poveikį. Tiesa, jei viruso išplitimas bus sustabdytas, o taip manyti priežasčių yra, ilgainiui ekonomika atsities ir ilgalaikių pasekmių galimai pavyks išvengti.

Šiokio tokio pozityvo turėtų įkvėpti ir faktas, kad pasaulis šiandien atrodo geriau pasirengęs atremti panašias pandemijas nei dar prieš keletą metų. Nepaisant politinių nesutarimų, visi supranta, kad virusai nepaiso nei valstybių sienų, nei ideologijų. O geriausiai bendras grėsmes padeda išspręsti bendradarbiavimas.