fbpx

Artėja sulos sezonas: gamtininko patarimai – leisti ar neleisti

Dalintis:

Apie jau netrukus prasidėsiantį sulos tekinimo sezoną pasakoja Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktorius Algis Butleris. Ilgus metus gamtos apsuptyje ir dirbantis, ir gyvenantis rezervato vadovas sako, kad vis labiau vartotojiška visuomenė iš gamtos nori tik imti ir retai besusimąsto – o ką mes duodame gamtai?

Pasak Algio Butlerio, Lietuvoje auga 4 beržų rūšys ir tik iš dviejų – karpuotojo ir plaukuotojo yra leidžiama sula, nes kitų dviejų rūšių beržų auga labai mažai. Tačiau dažniausiai žmonės sulą tekina iš paprastųjų klevų. Medžio dydis nesvarbus: iš didelio, aukšto gali bėgti mažai sulos, o jei jis auga ant kalnelio, gali per parą šio gaivaus gėrimo pritekėti ir keli litrai.

– Kartais leidžiu sulą iš beržo, bet nesu didelis to entuziastas. Klevai pavasarį anksčiau pabunda nei beržai, manau, kad po dviejų savaičių jau bus galima iš šių medžių leisti sulą. Jei medis auga saulėtoje vietoje, jis greičiau pabunda vegetacijai. Tačiau klevų sultys teka trumpiau, apie dvi savaites, beržų – ilgiau, net iki gegužės pradžios, kol ima skleistis pumpurai, – pasakojo gamtininkas. – Beržų sula saldesnė, jos skonis priklauso ir nuo vietos: jei medis auga šlapioje vietoje, sulos bus daugiau, bet ji bus ne tokia saldi, nes labiau atsiskiedusi. Sula – vertingas gėrimas, turi mikroelementų, kitų žmogaus organizmui naudingų medžiagų, bet man asmeniškai ji nėra labai skani.

Algis Butleris pastebėjo, kad ne tik žmonėms patinka medžių sultys. Jomis mielai gardžiuojasi geniai, ypač didieji margieji: jie įkerta medžių kamienus, specialiai sulai gerti padarydami skylučių. Sulą mėgsta ir skruzdės, ir mažieji nekraujasiurbiai uodai. Gamtininkas primena, kad sulos negalima tekinti kur panorėjus: reglamentuose teigiama, kad miške tai daryti galima tik ten, kur vyks kirtimas.

– Reikėtų paklausti miškininkų, kur galima leisti sulą. Jei kieme turi medį ir jo negaila, gali gręžti, tačiau aš to savame kieme nedaryčiau, nes tai medžio žalojimas. Kamienuose padarytos žaizdos savaime neužgyja, tikėtina, kad jose pradės vystytis puvinys. Medžiui galima padėti užpurškiant dezinfekuojamosios priemonės, – pataria rezervato direktorius. – Jei medis liks sužalotas, sula iš jo bėgs visą sezoną. Užkišimas medžio šakele negelbsti: į žaizdą įkišta šaka po kurio laiko pradeda pūti.

Rezervato vadovas atvirauja, kad nemėgsta rinkti miško gėrybių.

– Nesu mėgėjas rinkti grybus, daugelyje šalių to nebedaroma – nusiperka žmonės grybų parduotuvėse. Miško gėrybių rinkimas – pirmykštės bendruomeninės santvarkos požymis. Jei grybaujama, uogaujama, medžiojama ir žvejojama ne maistui, o pramogai, tai jau kitas dalykas, – sakė gamtininkas.

Algis Butleris nepritaria agitacijai, kad žmonės turi grįžti į gamtą ir viską iš jos rinkti. Karšuvos giria, kurioje 7 proc. užima Viešvilės rezervatas, yra ketvirta pagal dydį Lietuvoje. A.Butleris teigia, kad uogų rinkėjų miškuose mažėja, ir toks rinkimas, jo nuomone, tapo atgyvena, o jauną uogautoją miške sutikti – jau retenybė.

– O ką mes gamtai duodame? Mes esame gamtos naikintojai: tik ir galvojame, ką paėmus iš gamtos, ką suvalgius ar išgėrus. Dėl to aš esu didelis skeptikas, nepropaguoju viską rinkti iš gamtos, juk daug ką galime patys užsiauginti. Spanguolės, kurias perkame kaip pamišę turguose dar nespėjusias sunokti, bet surinktas miškuose, ne tokios jau ir nekaltos, jos turi daug oksalo rūgšties, kuri kenkia inkstams, – savo poziciją išsakė gamtininkas.

Algis Butleris kilęs iš Aukštaitijos. Vyras prisimena, kaip jo mama raugindavo sulą, tuose kraštuose tai populiaru. Panašus principas, kaip raugiant agurkus. Žemaičiai sulą raugia retai. A.Butlerio teigimu, sulą galima ir užšaldyti – jis taip yra daręs.

Dalintis:

About Author

Regina Genienė

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą