Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Pavasario šiluma nerštui nubudino varliagyvius – vandens telkiniuose ir net nedidukėse balose pilna varlių ir rupūžių. Vieni jų kurkia, konkuruoja dėl patelių, kiti dar tik keliauja į nerštavietes. Skuba išneršti ir rupūžės, tik joms į meilės guolį patinus tenka ant nugaros nusinešti. Šiuo laikotarpiu vestuves kelia ir žalčiai. Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktorius Algis Butleris sako, kad negražių gyvūnų nėra – gamtai reikalingi visi.
Pasak gamtininko, pagrindiniai rupūžės bruožai – rauplėta oda, lęšio formos akies vyzdys, jos lėtesnės ir nerangesnės už varles. Dažniausiai matome pilkųjų rupūžių rūšį, o žaliosios rupūžės, kaip ir nendrinės, yra saugomos, įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.
– Žaliosios rupūžės puošnios, margos, žalios ir juodos spalvų su šviesiais intarpais. Šiuo metu jau prabudę ir tritonai, jų ramybės periodas būna ilgas: antroje vasaros pusėje šie ropliai išropoja į sausumą ir po šaknimis, urveliuose, rūsiuose, kitose vėsiose patalpose tūno iki balandžio. Įdomus jų gyvenimo būdas – tik vandenyje arba tik sausumoje, – pasakojo Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktorius Algis Butleris.
Viešvilės rezervato direktorius Algis Butleris. Asmeninio albumo nuotrauka
Algis Butleris sako, kad medvarlės mūsų krašte – retenybė, prieš kelis dešimtmečius jų buvo aptikta pietryčių ir pietų Lietuvoje. Nedaug jų gyvena šiaurinėje šalies dalyje, kadangi latvių dvarininkai kaimynystėje kadaise bandė jų užveisti. Lietuvoje veisiasi 5 varlių rūšys: 3 – žaliųjų, 2 – rudų atspalvių, sutinkamos pievose. A.Butleris pastebi, kad nebelieka vietų šiems gyviams veistis, todėl pastebimai varlių ir rupūžių Lietuvoje mažėja. Varlėmis minta plėšriosios žuvys, paukščiai, gandrai, ežiai, šernai, barsukai, žalčiai. Varlės – svarbi mitybinių grandinių dalis, kai jų mažėja, kyla išgyvenimo problema kitoms rūšims.
– Varlės neįrašytos į Raudonąją knygą, bet situacija blogėja, nes joms reikia seklių vandens telkinių. Pirmas smūgis varlėms buvo melioracija, antras – natūralūs klimato pokyčiai, – kalbėjo gamtos žinovas.
Rezervato vadovo nuomone, alergiškam žmogui rupūžių odos liaukų išskiriamas nuodingas skystis gali pakenkti, žalčiai jas prariję net nenugaišta, o ūdros ir audinės prieš rupūžes suėsdamos nudiria joms odą.
– Žmonės kuria nedraugišką aplinką gyvūnams savo pieveles prie namų nupjaudami iki pat šaknų. Dažnas žolės pjovimas ir sterilios žalumos formavimas netinka daugeliui rūšių gyvūnų, – įsitikinęs specialistas. – Pavyzdžiui, kovojant su kurmiais, atsiranda kurklių ir grambuolių lervų, kuriais įprastai minta kurmiai.
Algis Butleris pasakojo, kad Lietuvoje gyvena trys gyvačių rūšys: geltonskruosčiai ir lygiažvyniai žalčiai bei nuodingoji angis. Jam rezervate prieš keliolika metų pavyko aptikti lygiažvynį žaltį, o miškininkai tokį buvo pastebėję Karšuvos girioje. Lygiažvynių žalčių Lietuvoje gyvena tik keliose vietose: Čepkelių rezervate, Dainavos girioje, Rūdninkų girioje, žinota, kad jų yra Ukmergės rajone, tik duomenys nebuvo patikrinti. Neseniai lygiažvynių žalčių žmonės aptiko Jonavos rajone. Ši rūšis įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą.
– O geltonskruosčiai žalčiai paplitę Tauragės miesto pakraščiuose. Vienos įmonės darbuotojas man pasakojo, kad pramonės rajone žalčiai net įšliaužia į gamybines patalpas, darbuotojai juos surenka ir išgabena į gamtą, – kalbėjo pašnekovas.
Pasak gamtininko, geltonskruosčiai žalčiai minta varliagyviais, antraplanis jų maistas – žuvys.
– Dabar žalčiai kaip tik poruojasi. Kiaušinius deda geltonskruosčiai žalčiai, antroje vasaros pusėje išsiris žalčiukai, o lygiažvyniai – gyvavedžiai. Ropliai gyvena apie 20 metų, mūsų rezervate darbuotoja žaltį matė net 1,5 metro ilgio, – teigė direktorius. – Žalčių nemažai gandrai išgaudo, daug mašinos suvažinėja, suėda šernai, lapės, barsukai, usūriniai šunys, paukščiai sulesa.
Algis Butleris sako, kad smėlėtuose miško keliukuose žūva gluodenai, liaudyje vadinami „geležinukėmis“. Patekę į įdubusią vėžę jie nebesugeba iššliaužti. O angių Karšuvos girioje nemažai.
– Angis buvo atšliaužusi prie direkcijos pastato, šildėsi ant trinkelių. Daug jų esame matę, su šia rūšimi viskas gerai. Gamtoje viskas reikalinga, kas be žmogaus pagalbos atsiradę. Apie varliagyvius tą patį galiu pasakyti – gal kam jie ir negražūs, bet jie turi išlikti, kad ir ką apie juos galvotume, šiems gyvūnams reikia tolerancijos, – tvirtina gamtininkas. – Gamtoje negražių gyvūnų nėra.
