Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Laimėjęs konkursą Bronislovas Ambrozas birželį paskirtas Valstybinių miškų urėdijos Tauragės regioninio padalinio vadovu. Tris dešimtmečius jis dirba miškininku, todėl mato vykstančius pokyčius miškų sektoriuje, stebi klimato kaitos procesą ir tvirtina, kad Tauragės krašto miškai išskirtiniai – daugelis rajonų apie tokius gali tik pasvajoti.
Gamtos apsuptyje
Pokalbio su „Tauragės kurjeriu“ metu Bronislovas Ambrozas šmaikštavo, kad jis gimęs ir augęs miške – tėvų namas stovėjo ne tik Šaukėnų kaime, bet ir Tauragės girininkijos teritorijoje, aplink driekėsi miškas, net kvartalinė linija tiesėsi per kiemą. Į mokyklą Bronislovas eidavo per mišką, todėl labai mėgo tyrinėti augalus, stebėti vabalus, žiūrinėti, kas kur auga ir želia ar lizdą susikrovė. Nors tekdavo įveikti 14 km, jiedu su broliu iš Šaukėnų keliaudavo į Balskų plynosios pelkę ieškoti paukščių lizdų – padėdavo ornitologams juos žieduoti. Džiaugdavosi galėdamas iš tolo stebėti retą paukštį – gervę.
Būdamas penkiolikos Bronislovas įstojo mokytis į Kauno miškų technikumą, gavęs diplomą, pusmetį padirbėjo Obelyno girininkijoje ir nutarė siekti aukštesnio išsilavinimo – įstojo į Žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą, ten įgijo miškų ūkio inžinieriaus specialybę. Mokėsi Bronislovas visada labai gerai, todėl visi jo diplomai – su pagyrimu. 1986 metais Bronislovas tapo Lietuvos matematikos olimpiados čempionu, laimėjo kelionę į Maskvą, ten vyko kartu su savo mokytoja.
Jaunas specialistas Sakalinės girininkijoje įsidarbino 1994 metais, 2000-aisiais ji buvo sujungta su Šilinės girininkija. Ten dar ketverius metus dirbo girininko pavaduotoju, iki 2021 m. rugsėjo – girininku. Vėliau ėjo medienos ruošos ir prekybos vadovo pareigas – iš pradžių laikinojoje pozicijoje, laimėjus konkursą, jos tapo nuolatinės. Pernai gruodžio mėnesį buvo paskirtas laikinuoju urėdijos Tauragės regioninio padalinio vadovu. Šiemet įveikęs atranką nuo birželio pradžios jis – nuolatinis vadovas.
– Kai pirmą kartą suvokiau pasaulį, pamačiau pušeles pro langą. Nuo vaikystės mačiau eigulį, girininką, miško darbai, šienavimai aplink langus vyko, visi kaimynai girioje dirbo. Kolūkiai buvo kažkur toli. Gyvenome miške, senolis čia atsikraustė iš Jocių – jis nestojo į kolūkį, todėl pateko į kalėjimą, grįžęs įsidarbino miškų ūkyje šakų genėtoju. Tėvelis sužalotas sprogusios minos, todėl nedarbingas. Nuo mažens augau gamtos apsuptyje, mane visada domino ekosistema, – atviravo naujasis Tauragės padalinio vadovas.
Bronislovas Ambrozas. Remigijaus Daugalo nuotrauka
Pokyčiai
Pasak B.Ambrozo, urėdijos regioninio padalinio vadovo misija nelengva: reikia į darbuotojo ir vadovybės, į miško ir valstybės pozicijas atsistoti ir jas visas suderinti, norint priimti teisingą sprendimą. Būtina daug išmanyti, turėti didelę patirtį. Bronislovas rūpinasi po sujungimo likusiomis šešiomis didelėmis girininkijomis ir medelynu. Pagramančio girininkijai šiuo metu ieško dviejų specialistų.
Kitų metų pavasarį bus 30 metų, kai Bronislovas dirba miškininku. Jo nuomone, per tą laikotarpį įvyko daug pokyčių. Nors Tauragėje sumažėjo darbuotojų, tačiau pagerėjo materialinė bazė. Kai Bronislovas pradėjo dirbti nedidelėje Sakalinės girininkijoje, kuri užėmė vos 3000 ha, buvo septyni darbuotojai. Tokių girininkijų buvo 12, jose dirbo po 6–7 žmones. Dabar šešiose girininkijose dirba po 4–5 darbuotojus. Anksčiau septyni darbuotojai turėjo tik vieną tarnybinį automobilį – „moskvičių“, dabar kiekviena girininkija turi po du džipus. Vietoje popierinių žemėlapių naudojasi navigacija, todėl viską pažymi metro tikslumu.
– Gaudavome vienus guminius batus trejiems metams. Turėjome vieną telefoną ir vieną 6 kg sveriančią raciją priešgaisriniam sezonui. Sėdėdavom prie kontoros, nes tos racijos nepanešdavome, kažkas pasilikęs budėdavo. Kiti išeidavo į mišką – būdavo, be vakaro nerasi nei eigulio, nei kito specialisto. O dabar visi „ant ryšio“. Nėra miške tokio kampo, kur nuo manęs galėtų pasislėpti. Visus matau, ir kur mašinos yra, galiu paskambinti kiekvienam specialistui, net darbininkui. Komunikacija ir valdymas šiandien kitokio lygio, technologinė pažanga didelė, – tvirtino padalinio vadovas.
Bronislovo teigimu, Tauragės krašto miškai išskirtiniai tuo, kad jų yra visokių: mes turime tarsi Dzūkijos kampelį Sakalinės pusėje, galime smėlio kopas pamatyti pušynais apaugusias, o tai retas dalykas, turime pelkių ir aukštapelkių, kuriose auga pušaitės, derlingose žemapelkėse juodalksniai iškilę virš kupstų ir kelmų, turime miško upelių su gražiausiais slėniais ir krantais.
– Visko mes turime, įvairovė pas mus didelė. Kitur to nėra. Žinoma, klimato kaitos procesai vyksta. Tikrų žiemų nebeturim, žieminių kelių ar biržių terminas nustojo egzistuoti, atsirado sausros kelių ir biržių terminas. Tai šlapios, pelkinės, vietos, žiemą jos pilnos vandens, ledo nebėra. Dabar buvo sausra, tik jos metu galėjome iškirsti ir išvežti. Eglutės traukiasi į šiaurę, pas mus ateina kitos rūšys – bukas, nenustebčiau, kad sugrįžtų trešnės, nes jos – miško augalas, augantis piečiau, – pasakojo miškininkas, neabejojantis, kad ateityje Lietuvoje vis labiau dominuos lapuočių miškai, išliks tik pušys, nes jų platesnis arealas, jos nebijo nei šalčio, nei šilumos.
Įvairi veikla
Bronislovas Ambrozas medžioklės metu noriai pabūna varovu, sako, kad tai puiki galimybė apžiūrėti ir įvertinti įvairius brūzgynus. Jo nuomone, medžioklė miškininkui – ūkinė veikla, privalomas dalykas. Jis pastebėjo, kad Tauragės krašto miškuose daugėja elninių gyvūnų, o šernus išguldė maras.
– Kai dirbau girininku, vilkų pėdų daug matydavau. Per medžioklę nesu turėjęs galimybės nušauti vilką. Kai mano tėviškėje išpjovė avis, tai ten jų nebelaikom. Anksčiau buvo atvejis, kai prie sodybos į paverstą bulvių krūvą įjunko šernai. Medžiotojas, sumanęs jų patykoti, išvydo vilką, prie bulvių tykantį šernų. Jį nušovė. Nežinau, ar vilkų per daug, – svarstė urėdijos vadovas.
Bronislovas sako, kad jam labai patinka grybauti, nes reikia daug vaikščioti. Tuo pačiu apžiūri mišką. Miškininkas pastebėjo, kad grybai dabar dažniausiai auga prie keliukų. Augame ir prie žvėrių takų.
Bronislovas – žymus gamtos fotografas, tai didžiausias jo pomėgis. Fotografija jam – saviraiškos forma perteikti tai, ko žodžiais nepasakysi. Jis džiaugiasi tuo, ką pavyko įamžinti, tikisi, kad gyvenime pasitaikys dar daug netikėtumų, nes būtent netikėti kadrai būna geriausi. Patinka jam ir žvejoti, tačiau pasigauna tik kelias žuveles žuvienei, žuvų kibirais namo neveža – sako, kad nėra „maniakas“, kuris gaudo šimtą ir paleidžia.
– Su žmona daug keliaujam, labai daug šalių esame aplankę. Buvau Maskvoje ir Gruzijoje, prie Barenco jūros ir prie Arkties vandenyno, apkeliauta Europa ir tolimesnės šalys. Abu esame Dendrologų draugijos nariai, dažnai su jais keliaujame. Su žmona dainuojam Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro folkloro ansamblyje „Saulėkalnis“, – dar kelis savo pomėgius atskleidė pašnekovas.
Ilona ir Bronislovas Ambrozai kartu jau 32-ejus metus. Turi keturis vaikus. Vyriausias sūnus (27 m.) siekia tapti dalelių fizikos mokslų daktaru, jaunesnysis (26 m.) – Lietuvos karys. Dukra (22 m.) studijuoja aplinkos inžineriją ir dizainą, o jaunėlė (12 m.) dar mokosi mokykloje. Bronislovas pasidžiaugė, kad mergaitė labai gabi.
Tiems, kas nori pajausti miško dvasią, B.Ambrozas siūlo vidurnaktį išeiti į mišką be jokio žiburėlio ir pabandyti skersai pereiti per kvartalą – tuomet pasirodys visi giriniai. Jis pats ne kartą naktį yra įveikęs ir 5 km atkarpą, todėl jam miško dvasia tikrai nesvetima. Niekas jo neužpuolė – net angies per 30 metų Sakalinės miškuose nėra matęs, o tik žalčius, tik akliai ir uodai ten – didžiausi priešai.
Komentarų: 1
Ka jus vel is miskininku darote ekologus. Kai tik ekologai pradejo kistis i misku tvarkyma, turim rezultata. Dziustantys eglynai ir uzslamstinti miskai.