fbpx

Dalios Grybauskaitės užsienio politika

Dalintis:

Baigiantis metams verta pažvelgti į prezidentės užsienio politikos rezultatus. Nemanau, kad verta kalbėti tik apie paskutiniuosius metus, daug vertingiau pamatyti tendencijas, naujoves bei išskirtinumo požymius.
Deja, nesutikdamas su daugeliu prezidentės gerbėjų, manau, kad Dalia Grybauskaitė pasirodė labai blankiai. Šiandien lieka visiškai neaiškūs šalies užsienio prioritetų kontūrai, jau nekalbant apie konkrečias veikimo pasaulinėje arenoje programas. Nuo pat pradžių buvo kalbama apie subalansuotą politiką tarp JAV, ES ir NATO. Verta pacituoti Seimo narį Egidijų Vareikį: „Lietuvai naudinga sutarti su Vidurio Europos valstybėmis, sėdėti prie vieno stalo, o ne jį ignoruoti. Trokštamas išskirtinumas netruks virsti izoliacija, o ji trims milijonams tai jau peilis po kaklu“. Tačiau kaip per praėjusius metus pasireiškė tas balanso siekimas, neaišku? Gal tai pasireiškė kaip keli akibrokštai JAV atžvilgiu su CŽV kalėjimų fantomais Lietuvoje bei pagal formą atrodęs aikštingu pakerštavimu, atsisakymas vykti į Prahą susitikimui su JAV prezidentu? Gal tai reveransai Rusijos atžvilgu „ginant“ Lietuvos vežikus? Ir ironiška nuostata Lietuvos rytų politikos atžvilgiu? Tarkime, kad tai sąmoningi veiksmai, bet jie tikrai netarnavo Lietuvos užsienio politikos subalansavimui. Priešingai, po kiekvieno tokio „dalykinio išsišokimo“, tai Vyriausybei, tai Seimui tekdavo skubiai koreguoti susidariusią situaciją ir aiškinti užsienio kolegoms, kad mūsų užsienio politika nesikeičia. Kartais net susidarydavo vaizdas, kad užsienio politikos iniciatyvas pilnai perėmė Seimas bei Vyriausybė. Bet, matyt, tai ne iš noro atimti iš prezidentės jos esminę funkciją, o tiesiog iš bėdos, nes kasdien ir pastoviai reikia komunikuoti ir kontaktuoti su daugeliu užsienio šalių bei politikų. Viena prezidentė, atrodo, nesugebėjo per metus nei sukurti aiškios užsienio politikos strategijos nei pademonstravo suprantamą bent šalies viduje Lietuvos tarptautinių santykių modelį. Na, o paskutiniai užsienio politikos viražai, kai prezidentė, nuvykusi į Minską savotiškai palaikė Aleksandro Lukašenkos kandidatūrą prieš rinkimus, tiesiog stebina. Tada ji nedviprasmiškai davė suprasti Lietuvos bei Baltarusijos gyventojams, kad A.Lukašenka ir toliau bus prezidentu, o tai reiškia, kad ji panaudojo Lietuvos autoritetą A.Lukašenkos kandidatūrai palaikyti prieš būsimus rinkimus. Gal ji ne iki galo suprato, ką daro, bet A.Lukašenka bei jo viešųjų ryšių specialistai tikrai suvokė, kad tokie mūsų prezidentės pasisakymai bus naudingi prieš lemtingus rinkimus ir nevengė jų ištransliuoti kuo ryškiau, kad visi rinkėjai suprastų – Lietuva palaiko A.Lukašenką. Juolab, kad visi likusieji kandidatai buvo pažeminti ilgu laukimu, kol prezidentė (pavėlavusi dvi valandas) teiksis susitikti ir su jais. Na, o susitikimo metu ji tik dar labiau pabrėžė savo požiūrį į padėtį Baltarusijoje, konstatuodama kandidatams, kad A.Lukašenka jiems leis dalyvauti rinkimuose. Bet sudėtingiausia yra tai, kad taip ir lieka neaišku, ar prezidentė vykdė bendrą ES politikos žingsnį Baltarusijos atžvilgiu ir stengėsi priartinti valdančio režimo pozicijas prie Europos standartų? Ar ji veikė savarankiškai, apeidama bendrus susitarimus? Rezultatas – po rinkimų, išvaikant demonstraciją bei suiminėjant opoziciškai nusiteikusius gyventojus, režimo atstovai sujaukė bet kokias galimybes Baltarusijai kalbėti su Europa civilizuotai. Kur gi tada D.Grybauskaitės užsienio politikos proveržis? Ar tame, kad mes imsime draugauti su paskutiniu diktatoriumi? Ar tame, kad dabar Europa turės dar atsargiau derinti bendrą užsienio strategiją su Lietuva, nes mūsų veiksmų pasekmės neprognozuojamos.

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Palikite komentarą