fbpx

Ne tik vardai, pavardės, tai gyvenimai

Dalintis:

Kada mums labiausiai reikia gėlių? Pavasarį, kai artėja Motinos diena, Tėvo diena. Apdovanojame jomis mamas ir tėčius. Sodiname jas ir ant šių brangių žmonių kapų. Rudenį, kai artėja Mirusiųjų pagerbimo diena, taip pat vykstame į kapines. Lapai krinta, žydi paskutinės gėlės, skubame jomis papuošti kapus, nes tuoj pašals…Keista: vaikštau po Tauragę, o pažįstamų vienmečių kaip ir nesutinku, ką nors sutikęs išgirstu, kas serga, ko jau niekada nesutiksiu. Kaip užaugo ir subrendo mano vaikai – atėjo visai nauja karta. Pajuntu suvokęs, kaip retėja pagyvenusiųjų gretos. Lydime į kapines klasės draugus, gerai pažįstamus tauragiškius, bendradarbius, kaimynus. Taip pat žuvusius, netikėtai mirusius… Tokiomis progomis mes, pensininkai, kartais pajuokaujame: lenda be jokios eilės, neleidžia numirti, tai ir gyvename.
Ant mums jau įprastų paminklų – tik vardai, pavardės, datos. Visi kapinėse lygūs – jokių titulų. Bet kaip tauragiškis, ilgametis žurnalistas daugelį jų, palikusių savo pėdsakus Tauragėje, prisimenu: šalia gyveno, dirbo, kūrė, augino vaikus, kai ką teko kalbinti, šį tą rašyti. Taigi mūsų lankomose kapinėse ilsisi visokie partiniai ir tarybiniai darbuotojai, įmonių ir ūkių vadovai, visokie ordininkai ir komunistinio darbo spartuoliai, aktyvistai ir eiliniai darbininkai, Antrojo pasaulinio karo veteranai ir po karo nukentėjusieji, tikintieji ir laisvamaniai… Visi – buvę, buvę, buvę… Tauragėje turime tik praėjusio šimtmečio žmonių laidojimo vietas, vargu, ar kada nors jas kasinės kokie archeologai. Nes nieko įdomaus neras. O kada jos taps apleistos, galima apskaičiuoti. Kai išmirs mūsų vaikai ir anūkai. Juk mūsų prosenelių kapų jau nėra kam prižiūrėti? Dažniausiai nė nežinome, kur jie yra. Tiesa, yra mirusiųjų, žuvusiųjų, kurių atminimą saugo tauta, valstybė. Tai mokslo, meno, rašto darbais ir žygdarbiais Lietuvą garsinę žmonės. Išnyks toji Lietuva – išnyks ir jų atminimas.Prie mirčių kaip niekada esame pratinami. Ir per televiziją rodomais kino filmais, ir kasdieninėmis tragedijomis. Prieš keliolika metų Lietuvą sukrėtė žūtys Vilniuje, prie televizijos bokšto, taip pat pasienyje – Medininkuose. Dabar kas savaitę avarijose, gaisruose, vandenyse, muštynėse, apiplėšiant, net vykdant kažkieno kruvinus užsakymus žūsta dešimtys žmonių. Nė savižudybėmis jau nesistebime –  pirmaujame Europoje. Šeimos, artimieji, draugai dėl visokių netekčių, žinoma, sielvartauja, bet apskritai mirtis, kaip reiškinys, jau gerokai nuvertinta ir nuskausminta.Gyventume ilgiau, bet patys gyvenimą trumpiname. Laisvė, nepriklausomybė ir priklausomybės ligos. Tokių nebuvome girdėję. Rūkalai, alkoholis, narkotikai, lošimai, prostitucija verčia galiūnus. Deja, pamąstome apie tai tik tuomet, kai mirtis pažvelgia į akis.Gydytojas tegali pratęsti žmogui gyvenimą, bet neįveikia mirties, kai ji tikrai ateina. Esantys šalia įsimena paskutinę mirštančiojo šypseną, paskutinį ištartą žodį, paskutinį žvilgsnį… Tūkstančiais žiburėlių netrukus sumirgės mūsų kapinės. Virš jų susidarys savotiškos pašvaistės. Būtų gera, jei tai suvienytų gyvuosius, įspėtų juos, kad gyvenimą reikia branginti, nes nieko vertingesnio už jį nėra. Matuoti jo vertę reikia ne dienomis, kurios praėjo, o tik tomis, kurios buvo įsimintinos.

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Palikite komentarą