fbpx

Onos Habdankienės gyvenimas – pašvęstas darbui, šeimai ir tikėjimui

Dalintis:


„Laiškas mamai” – iš keturių posmelių, rašytas iš Irkutsko srities lagerio 1955 metais. Yra ir laiškas, rašytas broliui Boleslovui, kuris už meilę Lietuvai, dalyvavimą pogrindžio veikloje buvo suimtas 1951-aisiais. Kokį skausmą turėjo iškentėti motina, kiek nerimo, laukimo ir vilties turėjo sutalpinti jos širdis!? Ji viską turėjo sudėti į maldą. Jau išėjo dvi labai vertingos E.Krencienės knygos, skirtos Skaudvilei, aš tik pasidalysiu savo ir Dainoto jaunystės draugo, rašytojo Juozo Kinderio, prisiminimais. Ona Žymantaitė-Habdankienė gimė 1884 metais Žemaitijoje. Tėvai buvo pasiturintys valstiečiai, todėl dukrą galėjo leisti mokytis. Ona baigė Kauno akušerių mokyklą ir beveik visą gyvenimą dirbo Skaudvilėje, ten ištekėjo, užaugino du sūnus, kurie pasirinko motinos profesiją – tapo medicinos felčeriais. Dainotas įgijo ir antrą specialybę – tapo istorijos mokytoju (jau po tremties), Boleslovas Tauragės greitojoje pagalboje dirbo net 42 metus. Motina sūnums įskiepijo gilų patriotizmą, meilę ir atsakomybę darbui, tikėjimo pradmenis. Abu broliai buvo labai tikintys, to mokė ir savo vaikus, to mokė ir vaikų motinos Staselė Habdankienė ir Eva, iki šiol gyvenanti Skaudvilėje.Juozas Kinderis prisiminimuose rašo: „Sunkūs, tragiški metai. Nuo Skaudvilės iki mano tėviškės 10 km. Taip jau susiklostė, kad ketverius metus gyvenau Habdankų namuose. Prisimenu, Dainiaus mama buvo akušerė, su savo nedidele gydytojos skrynele „sakvojažu” lankėsi beveik visuose to meto skaudviliškių namuose ir aplinkiniuose kaimuose. Ona Habdankienė buvo mūsų amžiaus pradžios lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvė, turėjo sukaupusi daug gyvenimo patirties, akys žiburiuodavo jaunų dienų liepsna, buvo iškalbi, žinojo visą Skaudvilės istoriją, žmonių likimus”. Mirė Ona Habdankienė 1979 metais, kartu su vyru palaidoti Skaudvilėje. Skaudvilės muziejuje yra skyrius ir pirmajai akušerei. Mano pažintis su O.Habdankiene prasidėjo 1965 metais. Antano Mizgirio sesuo Stasė buvo ištekėjusi už tremtinio Boleslovo Habdanko. Ona Habdankienė mane vadindavo Antaniene, o susitikdavome mes pas sūnaus Boleslovo šeimą, ten ji ir mirė. Kiekvieno susitikimo metu ji pasakodavo apie save, kaip reikėdavo ruošti siuntinukus abiem sūnums į lagerius, kaip laukdavo jų laiškų, kaip jaudinosi dėl Dainoto, kuris sirgo tuberkulioze, o vaistų negaudavo… Pokario gyvenimas visiems buvo sunkus, o motinai – ypač. Dainotas buvo panašus į motiną. Prieš mirtį jis gulėjo Tauragės ligoninėje, jį lankant kalba vis sukdavosi apie motiną, apie jos sunkų ir atsakingą darbą, apie jos palaužtą nuo išgyvenimų sveikatą. Boleslovas man tiesiog diktuodavo mamos nueitą kelią, pamiršdamas, kad ir jo kelionė baigiasi… Svajonės liko neįgyvendintos. Dalyvavome su vyru Onos Habdankienės laidotuvėse jos namuose Upynos gatvėje. Tuomet buvo pats tulpių žydėjimas, todėl karstas skendėjo tulpių žieduose, lyg primindamas, kad laisvės kaina visada paženklinta raudona kraujo spalva. Senųjų Habdankų kapus iki šiol prižiūri marti Evutė.   

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Palikite komentarą