Pandemijos raiteliai

Dalintis:

Jau septyni mėnesiai, kai Lietuvos keliais keleliais bastosi nelabasis koronavirusas, gąsdindamas ir vaikus, ir suaugusiuosius, o ypač pensininkus – tikruosius kandidatus į kitą pasaulį. Nors sakoma, kad ten ir smagiau, ir šviesiau, bet norinčiųjų tai patikrinti kažkaip mažoka.

Nesiveržiu ten ir aš, todėl sėdžiu prie lango ir mąstau: statom didžiulius miestus, skraidiname raketas į kitas planetas, gaminame branduolines bombas, įsivaizduojame esantys pasaulio valdovai ir staiga atsiranda kažkoks kinas, sušveičia kažkokią bjaurastį (versija) ir visa mūsų galybė pasirodo esanti beveik šnipštukas. Nuostoliai skaičiuojami milijardais, aukų jau daugiau nei po Hirosimos atominės bombos sprogimo, o mes patys pirmosios bangos metu bijojome net žmoniškai pasisveikinti su giminaičiais ir draugais.

Kitas savotiškai įdomus momentas – labai skirtingas susirgimų skaičius pasaulio valstybėse. Lyginti šio dydžio su gyventojų skaičiumi šalyje, manau, neverta, nes yra valstybių, kurias galima įtarti slepiant susirgimus, yra kraštų, kuriuose sveikatos apsauga tokia silpna, kad registruojama tik mažytė susirgimų dalis, todėl paieškokime panašių valstybių. Atrodo, turėtų tam tikti Japonija ir Jungtinė Karalystė, šiaip žmonių vadinama Anglija. Abi valstybės įsikūrusios salose, ekonomiškai stiprios ir net valdymo forma ta pati: konstitucinė monarchija. O dabar pažvelkime į pandemijos statistiką (rugsėjo 5 dienos): Japonijoje gyventojų 124 milijonai ir susirgimų – 68 000. Anglijoje gyventojų 67 milijonai, o susirgimų – 340 400. Aiškumo dėlei įveskime bendrą rodiklį: Japonijoje 548 susirgimai 1 milijonui gyventojų, Anglijoje – 5080. Taigi santūrieji anglai pandemijos plėtra  lenkia japonus 9,3 karto, o demokratijos švyturiu laikomos JAV net 35 kartus. Kuo paaiškinti tokį didžiulį skirtumą? Atsakymas peršasi pats – skirtingas gyvenimo būdas.

Manau, nesuklysiu pavadinęs japonus darbščiais, mandagiais ir pareigingais. Mes gi, gyvendami vakarietiškoje demokratijoje, iš savo kalbos beveik išgujome žodį „pareiga“, o gyvenimo pagrindu padarę „teisę“ tauškiame apie ją visais lygiais: nuo vaikų darželių iki valdžios institucijų, pristeigėme įvairiausių teisių apsaugos kontorų. Kiti vėl, įkaitę iki raudonumo, įrodinėja, kad triušiai diskriminuojami, nes gauna mažiau ėdalo už jaučius ir t.t. Susidaro įspūdis, kad mūsų demokratija kažkokia keista, pakitusi. Bandau ieškoti, kokia valdymo forma artima demokratijai. Yra. Tai anarchija. Trumpai drūtai tariant, tai demokratija be valdžios institucijų. Bet mes gi tas institucijas turim: seniūnijos, savivaldybės, ministerijos, Seimas ir net prezidentūra. Gerbiamieji, turėti ir pripažinti jas – tai skirtingi dalykai. Juk tas nelemtas virusas Lietuvon nenukrito iš Mėnulio. Jį parvežė mūsų tautiečiai, kurių dauguma ignoravo valdžios rekomendacijas, lankė draugus, giminaičius, linksminosi kavinėse ar kitur ir užkrėtė šimtus patiklių tautiečių. Prieš Velykas valdžios institucijos visą savaitę ragino susilaikyti nuo kelionių, šventes atšvęsti šiemet tyliai ir kukliai. Rezultatas: apie 15 tūkstančių piliečių grąžinti namo, gerokam būriui surašyti protokolai. Tariant, kad statistikon pateko tik dalis savivaliautojų, anarchijos šalininkų susidaro nemaža armija.

Viduramžiais Europoje siautėjęs maras pareikalavo ketvirtadalio gyventojų gyvybių, XX amžiaus pradžioje ispaniškuoju gripu užsikrėtė jau ketvirtadalis pasaulio gyventojų. Spėjama, kad amžinybėn tada iškeliavo nuo 5 iki 50 milijonų žmonių. Nuo ligų ar epidemijų niekas neapdraustas, bet kovoti su jomis – mūsų valia, teisė ir pareiga. Dėl kilusios pandemijos demokratija niekuo dėta, jos principai aiškūs ir gražūs. Vienas jų – laisvės principas (asmuo turi teisę laisvai apsispręsti, bet jo apsisprendimas neturi prieštarauti kito asmens analogiškai laisvei). Deja, kiekvienoje šalyje (ir demokratinėje) yra individų, kurie tą principą suvokia maždaug taip: „Darau taip, kaip man geriau, o į kitus žmones ar valdžios nurodymus nusi…“ Tas pandemijos vaizdas, kurį šiandien matome, – tai anarchijos šalininkų užauginti daigeliai. Įdomiausia tai, kad tų anarchistų yra visose partijose ir net aukščiausiuose politikų ešelonuose. Pavyzdžiui, tautininkų lyderis K.Krivickas, seimūnas Ž.Savickas, beveik neigiantys pandemijos grėsmę ir skatinantys nevykdyti Vyriausybės rekomendacijų.

Virusui atkeliavus Europon, turėjome kelis pasirinkimo variantus: vieną – griežtos izoliacijos  (Kinijos), kitą – liberalųjį (Švedijos-Belgijos). Lietuva kartu su kaimynėmis – Lenkija, Latvija ir Estija – pasirinko pirmąjį variantą. Ir ką gi mes laimėjom? Ogi mažiausią Europoje sergamumą, palyginti saikingą ekonomikos nuosmukį ir reikalavimą nulupti Verygai skalpą. Matyt, už pandemijos sustabdymą. Kas mūsų lauktų antruoju atveju? Žvilgtelkime į statistiką. Belgija. Gyventojų apie 11,5 milijono, sergančiųjų – 85 000, mirusiųjų – apie 10 000. Vienam milijonui gyventojų atitinkamai 7500 sergančiųjų ir 870 lavonų. Švedija turi apie 10 milijonų gyventojų, 85 tūkstančius virusininkų ir beveik 6000 mirusiųjų. Vienam milijonui gyventojų atitinkamai 8500 ir 580. Laikydamiesi tokių pat proporcijų, savo šalyje dabar turėtume nuo 17 000 iki 25 000 sergančiųjų COVID-19 ir 1750–2600 amžinybėn iškeliavusių piliečių. Užtat rėksniai būtų įgiję teisę kalti prie kryžiaus tą patį Verygą. Šįkart už savų piliečių marinimą.

Pasaulį nuolat krečia stichinės nelaimės, karai, pandemijos, epidemijos. Kad operatyviai ir laiku įveiktume negandas, tautos vedliai siekia sutelkti visas jėgas. Tai geležinė taisyklė, nors kartais ir ji sulaužoma. Deja, akivaizdžios pandemijos akivaizdoje (27 milijonai užsikrėtusiųjų, apie milijoną mirusiųjų, o pas mus visas tūkstantukas naujų susirgimų liepos–rugpjūčio mėnesiais) atsirado piliečių, kurie ne vienija, o kiršina žmones, ragina nevykdyti valdžios rekomendacijų, ignoruoti jos nurodymus. Galime neieškoti grupinių interesų ar kitos valstybės įtakos, nes priežastis nykiai primityvi: Seimo rinkimai.

Kažkada kažkur mačiau paveikslą: Jėzus, sveikinamas minios, ant asilo joja pro Jeruzalės vartus. Akivaizdu, kad atsirado politikų, Kristaus pasekėjų, ruošiančių apinasrius asilams, kuriais ketinama joti į Seimą. Pamąstykime, gal verčiau būti padoriais savo šalies piliečiais nei…

Edvardas Kochas

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su nuomonių skilties autorių nuomone

Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą